Ekspertas: vienkartinių buitinės technikos daiktų dienos suskaičiuotos

  • Teksto dydis:

Profesionalūs buitinės technikos meistrai jau seniai konstatavo, kad buitinės technikos taisyti neapsimoka – kainuos beveik tiek pat, o kartais net ir brangiau, nei įsigyti naują. O ir visuomenė įprato daug pirkti ir greitai išmesti. Tačiau tendencijos keičiasi, apie jas plačiau – LNK reportaže.

Tvarumo ekspertai sako, kad suskaičiuotos dienos tų verslų, kurie gamina vienkartinius daiktus.

Pokalbis apie tvarumą su viešosios įstaigos „Žiedinė ekonomika“ vadovu Domantu Tracevičiumi.

– Ar jūs tikite tuo, ką teigiate, kad šlamštui atėjo galas ir kad vienkartinių daiktų era baigėsi? Kokie jūsų argumentai?

– Tikrai tuo tikiu ir tą matau, nes tam yra poreikis. Mes turime klimato krizę, kuri yra didelė problema. Taip pat trūksta kritinių medžiagų ir atsiranda visokios rizikos. Tad tikrai valstybė ir Europos Sąjunga (ES) irgi galvoja apie tai ir jau pradeda imtis taisyklių, kurios padeda išleisti ir konkuruoti tvariems gaminiams prieš vienkartinius.

– Kokios tos taisyklės? Ar jos griežtos? Ar numatytos kažkokios baudos?

– Matėme prieš kelis metus, kad teisė taisyti tampa vis stipresnė. Atsarginių dalių galima rasti ir po dešimt metų, kai išleidžiamas daiktas. Dabar klausimas, ar jos yra įperkamos? Šitas dalykas dar nėra išspręstas, tai artimiausiais metais, manau, bus sprendžiama. Taip pat yra rūpestis dėl garantijos laikotarpio. Du metai yra gerokai per trumpai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kiek galėtų trukti garantinis laikotarpis?

– Manau, trys–keturi metai – laisvai. Ypač esant dabartinėms technologijoms ir kaip kokybiškai kai kurie gamintojai daro daiktus, kurie tarnauja tikrai daug ilgiau negu trys–keturi metai.

– Automobiliams yra galimybė pratęsti garantiją už tam tikrą mokestį. Automobiliai lyg ir demonstruoja, kad viskas yra gerai per tą penkerių, kai kur net ir septynerių metų laikotarpį. O kiti kartais kokioms baterijoms duoda ir dešimt metų. Bet skeptikai galėtų pasakyti, kad tai apima viską – nuo kokio nors pigaus darbuotojo Kinijoje, logistikos parduotuvių iki akcininkų noro uždirbti maksimaliai. Jeigu nebėra greito judėjimo šioje grandinėje, kažkas lieka be darbo arba pinigų. Negi bus kažkam noras likti be vieno ar kito? Pamenate, toks juokas buvo, kaip dviratis kenkia ekonomikai – kuo daugiau žmonių važiuoja dviračiu, tuo daugiau žmonių lieka be darbo.

– Taip, pamenu. Bet mūsų mažai valstybei, kuri neturi tų iškastinių medžiagų – smėlis ir žvyras yra iš esmės viskas. Metalo taip pat neišgauname, tai tą galime atmesti. Toliau gamyba – greito vartojimo buities prekių gamybos praktiškai nėra. Dar viena sritis – logistika. Jeigu daiktai yra čia, logistikos nėra labai daug. Ir šiaip, Lietuva yra labiau logistikos centras tarp Rytų ir Vakarų. Tai čia mums kaip tik yra galimybės, nes tuomet galima taisyti tuos daiktus ir būtent tie darbai persikelia iš gamybos kažkur Kinijoje į darbus Lietuvoje. Lietuvai čia yra pergalė, nes kaip tik tuomet turėsime daugiau vietos darbų ir ta vertė bus sukuriama Lietuvoje.

Žiūrint į apklausas, vartotojai nori, kad daiktas būtų pataisomas.

– Gerai, bet tada yra kitas kontrargumentas. Natūralu, kad Lietuva pati nesiims, sakykime, ribojimų, varžymų, tas bus daroma ES mastu. Bet kitas klausimas – ar atlaikys politinis stuburas? Nes, tarkime, mažėjant gamybai, mažėjant pirkimams, jūs sakote, atsiranda kažkokie taisymo darbai, bet bet kuriuo atveju – pilnėja bedarbių gretos. Ir žmonėms, nebeturint pinigų, kyla protestų grėsmė. Kaip Europa susitvarkys su tuo? Nes galime pažiūrėti, kokie procesai vyksta Prancūzijoje ir ten tikrai valdžia jiems nusileidžia.

– Labai geras argumentas, bet vėlgi nemanyčiau, kad tai stipriai paveiks Europą, nes tos visos buitinės prekės, ypač elektronikos, yra iš esmės gaminamos būtent pietryčių Azijoje, Kinijoje. Tos, kurios gaminamos Europoje, jau dabar dažniausiai yra šiek tiek brangesnės, bet visiškai kitos kokybės ir jos tikrai išlaiko savo savybes ir tris, ir keturis, ir daugiau metų.

– O kaip patys vartotojai, kaip jų mąstysena turėtų keistis? Nes visi buvo pripratę prie tos pačios greitos mados – noriu čia ir dabar, o kitais metais nebenoriu.

– Žiūrint į apklausas, vartotojai nori, kad daiktas būtų pataisomas. Jie nori turėti tą pilną nuosavybę. Nes jeigu tu nusiperki daiktą, kuris nėra taisomas, viskas – tu jo iš esmės nevaldai. Ir jie nori daiktų, kurie ilgai tarnautų, jeigu politikai tikrai pasiryš padaryti sisteminius pokyčius, nes Lietuvos politikai tikrai turi problemų su stuburu. Bet ES mastu galima to tikėtis. Tada daiktų standartas tiesiog pakiltų, net pats pigiausias daiktas bus tas, kuris laiko ilgai.

– Užbaikime mūsų pokalbį vienu skaičiumi  metai be šlamšto?

– Apie 2020–2035 m. jau bus galima pradėti tai jausti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Sssenis

Sssenis portretas
Po šiai dienai tebenaudoju jau 20 metų senumo IBM R50e laptopą, tokį patį su kokiais JAV kariškiai lakstė po Iraką, o karui pasibaigus likučius pardavė liaudžiai. Neužmušamas, tik bateriją reikėjo pasikeisti ir ramo prisidėti. Radau inete kokių tai hakerių apipjaustytą Windows, eina kaip tankas ir dar ilgai eis su visu man reikalingu softu. Va jums ir tvarus pavyzdys.

Šiaip

Šiaip  portretas
Galiu pasakyti klimato globalistams, tikros odos diržas atrankinės tarnauja 5-20 metų, batai apie 3 metus, kai dirbtinės odos rankinės kartais ir po metų praranda normalią išvaizdą. Tikra oda yra gamybos atlieka, gaminant maistui tiekiamą žaliavą - mėsą. Mėsos mes nenustojame valgyti, todėl nieko blogo turėti ir tikros odos daiktus, o ne plastmasinius. Be to, vėliau tikra oda pati suyra gamtoje per kelerius metus kai patenka į dirvožemį ir nėra kenksminga gamtai.
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių