Kauno technologijos universiteto (KTU) psichologas Eimantas Lukoševičius sako, kad kriminalinio pobūdžio turinys patrauklus ne tik šių laikų žmonėms – pirmoji tikrų nusikaltimų istorija, išleista dar XVII a., irgi sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo.

Tokių kūrinių, kurie žavėjo skaitytojus ne vieną dešimtmetį, yra daugybė. Pavyzdžiui, Arthuro Conano Doyle'io Šerloko Holmso serija, Agathos Christie detektyvai ar Trumano Capote's knyga „Šaltu krauju“.

Pasak jo, nors kriminalinių kūrinių raiška ir pobūdis laikui bėgant keitėsi, juose išlieka nusikaltimų, jų tyrimų, teisingumo siekio, žmogaus psichologijos ir visuomenėje aktualių problemų atspindžiai.

Natūralus smalsumas

E. Lukoševičius teigia, kad pagrindinė priežastis, kodėl žmones taip traukia tikrų nusikaltimų istorijos, yra prigimtinis žmogaus smalsumas. Žmonės nori suprasti, kas, kaip ir kodėl vyksta, o šis žanras kupinas naujų, negirdėtų istorijų ir detalių, kurios išeina iš kasdienybės rėmų.

Jis pažymi, kad, nagrinėdami nusikaltimus ir susidurdami su pavojinga, neįprasta gyvenimo puse, žmonės patiria intensyvių emocijų – nuo smalsumo ir jaudulio iki pasitenkinimo ar adrenalino pliūpsnių. Šios emocijos skatina natūralų norą iš naujo grįžti prie tokio turinio.

„Kai kurie žmonės tikrų nusikaltimų žanrą laiko priemone, galinčia padėti įveikti savo baimes, nepatiriant realaus pavojaus. Saugioje ir kontroliuojamoje aplinkoje analizuodami nusikaltimų istorijas, sąmoningai ar nesąmoningai kuriame strategijas, padedančias suprasti, kaip įveikti baimes ir elgtis, jei kada nors atsidurtume panašioje situacijoje. Be to, išgyventa grėsminga situacija skaitant suteikia pasitikėjimo savimi“, – sako psichologas.

E. Lukoševičiaus teigimu, mes visi turime įgimtą poreikį kontroliuoti aplinką, kad užtikrintume savo saugumą. Kai įvyksta nusikaltimai, pasaulis atrodo pavojingas ir nekontroliuojamas.

Tačiau žiūrėdami ar skaitydami šio žanro kūrinius, mes dažnai stebime, kaip nusikaltėliai daro klaidas, kaip nusikaltimai yra išaiškinami, o kaltieji sučiumpami. Tai leidžia atkurti saugumo jausmą ir sugrąžina kontrolės pojūtį.

„Saugus siaubas“

Psichologas pastebi, kad tikrų nusikaltimų žanrą mėgstantys žmonės gali būti smalsūs. Jiems įdomi psichologija, žmonių elgesys, tamsioji visuomenės pusė ir rečiau pasitaikančios elgesio formos.

Pasak jo, šie asmenys gali mėgti galvosūkius ir logiką – jie bando analizuoti veikėjų sprendimus ar sujungti tyrimo detales.

„Išskirčiau „saugaus siaubo“ ir adrenalino mėgėjus, kurie, žiūrėdami ar skaitydami apie tokias istorijas, gali patirti adrenalino antplūdį, nesusidurdami su realiu pavojumi. Tai gali būti empatiški žmonės, siekiantys užjausti kitus, nes tikros kriminalinės istorijos leidžia jiems tai daryti, nepatiriant trauminių išgyvenimų“, – pažymi E. Lukoševičius.

Šiuo žanru gali domėtis ir baimingi, baikštūs žmonės, kurie siekia apmąstyti istorijos pabaigą, nuspėti nusikaltėlio klaidas ar ieškoti būdų, kaip apsisaugoti, jei kada to prireiktų.

Žala sveikatai

KTU psichologas teigia, kad riba, kai domėjimasis šiuo žanru tampa žalingas psichologinei sveikatai, yra individuali ir labai priklauso nuo paties vartotojo – jo ankstesnių patirčių, asmenybės bruožų, vertybių ir kitų veiksnių.

Pavyzdžiui, žmogus, vaikystėje patyręs trauminių išgyvenimų, susijusių su fizine prievarta, gali itin jautriai reaguoti net ir į vieną tokio pobūdžio kūrinį. Tai gali sukelti stiprias emocijas, atgaivinti senus prisiminimus ar net priversti vėl išgyventi patirtą traumą.

„Kai kuriems jautresniems žiūrovams ar skaitytojams tikrų nusikaltimų turinys gali kelti nerimą, sustiprinti jau egzistuojančias baimes ar net suformuoti naujas. Tokie asmenys gali pradėti jaustis nesaugiai kasdienybėje, ieškoti pavojų ten, kur jų nėra, ir pernelyg sureikšminti iš pažiūros grėsmingus, tačiau iš tikrųjų nepavojingus dalykus. Pavyzdžiui, kiekvienas įtartinas žmogus gali pasirodyti kaip potencialus nusikaltėlis, o didesnis automobilis – kaip nusikaltėlio transporto priemonė“, – sako jis.

Linkę romantizuoti

Šiuolaikinėje žiniasklaidoje ir populiariojoje kultūroje vis dažniau žavimasi nusikaltėliais, tačiau jų romantizavimas gali turėti rimtų pasekmių. E. Lukoševičius pažymi, kad toks požiūris ypač žalingas vaikams, paaugliams ir tiems, kurių vertybinės nuostatos dar nėra susiformavusios.

Romantizuojant nusikaltėlius, dažnai pabrėžiamos tam tikros jų savybės ar elgesys, kuris gali iškreipti besiformuojančios asmenybės pasaulio suvokimą ir formuoti neteisingas nuostatas. Tai gali lemti klaidingą įsivaizdavimą apie tai, kas yra priimtina.

„Kita problema kyla dėl to, kad, romantizuojant nusikaltėlius, turinčius tam tikrų psichikos sutrikimų, dažnai sukuriamas klaidingas jų įvaizdis visuomenėje. Tai gali iškreipti supratimą apie šias ligas ir apie tai, kaip iš tikrųjų elgiasi žmonės, turintys psichikos sutrikimų“, – sako psichologas.

Tiesa, psichologo manymu, tikrų nusikaltimų žanro kūrinių žiūrėjimas  ar skaitymas gali turėti teigiamą poveikį asmeniui, tačiau tai priklauso nuo kelių veiksnių: istorijos pateikimo, atskleidžiamų detalių ir tokio turinio kūrinių, kurios žmogus suvartoja, kiekio.

„Vis dėlto šio žanro mėgėjas dažnai aktyviai įsitraukia į pasakojimą, siekdamas susieti istorijos ir tyrimo detales, o tai padeda lavinti kritinį ir loginį mąstymą“, – pažymi jis.