„Artėjanti Liturginių metų pabaiga vėl kreipia mūsų žvilgsnį į visa ko esmę, galutinį tikslą. Kelias į jį paženklintas įvairiais suspaudimais, iššūkiais, tačiau Evangelija kviečia ypač tada ieškoti Dievo artumo: „Pamatę visa tai dedantis, supraskite, jog Žmogaus Sūnus visai arti, prie slenksčio“ (Mk 13, 29). Dievas leidžiasi sutinkamas žmonėse, atsidūrusiuose prie mūsų slenksčio: ypač – visokio vargo ištiktuose. Atpažindami Jį išalkusiuose ir ištroškusiuose, keleiviuose ir ligoniuose bei atsiliepdami konkrečia ir veiklia, gailestinga artimo meile – pasukame galutinio tikslo ir išsipildymo link“, – sakoma šeštadienį Lietuvos vyskupų išplatintame kreipimesi „Perženkime slenkstį“.

Nerimą keliančios situacijos tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje „kviečia tvirtai atsiremti į Dievą, kuris yra mūsų „stiprybės uola“ (Ps 62, 8)“.

„Prie Viešpaties glaudžiamės pirmiausia malda, kuria pripažįstame, kad esame reikalingi pagalbos iš aukščiau. Tuo pačiu išreiškiame pasitikėjimą Dievo Artumu ir Jo mylinčia Apvaizda“, – sako Lietuvos vyskupai.

Pasak vyskupų, „ši malda taip pat kviečia susiburti mus draugėn, atrasti vienybę, kurios pamatas nėra birus siaurų asmeninių ar grupinių interesų smėlis. Šios vienybės pamatas yra Dievas, kurį vadindami mūsų Tėvu, savo broliais ir sesėmis pripažįstame ir Jo vaikus. Tai reiškia – kiekvieną žmogų: net ir tą, kuris yra nepatogus, kitokių požiūrių, tikėjimo, kalbos ir kultūros“.

„Malda tegul veda mus prie Dievo ir vienus prie kitų, nes Dievo ir artimo meilė yra neatskiriamos. Tokiai meilei progų yra kasdien. Kviečiame jas atpažinti ir nepraeiti abejingai pro šalį“, – sakoma Lietuvos vyskupų kreipimesi.

Vyskupai ragina savo malda apglėbti Lietuvą, ypač rytinį ir pietinį jos pasienį, tapusį nepaprastosios padėties zona, kviečia čia gyvenančius žmones „palaikyti vieniems kitus, ypač tuos, kurie yra vieniši, kad neliktų apleisti su savo baimėmis ir rūpesčiais“.

Vyskupų kreipimesi prašoma melstis „už Lietuvos Respublikos pasieniečius ir karius, kurie susiduria su dideliais iššūkiais saugodami valstybės sieną, puolamą klastingu, cinišku ir nežmonišku būdu. Jie gina ne tik Lietuvą ir mus, jos žmones, bet ir žmoniškumą, kitokį, krikščionišką požiūrį į žmogų“.

Lietuvos vyskupai prašo melstis ir „už pabėgėlius, migrantus, prašančius prieglobsčio. Ypač už tuos, kurie dėl kitų manipuliacijų, melo ir piktavališkų interesų atsidūrė aklavietėje tarp dviejų sienų: už ligonius, moteris ir vaikus, priverstus šalti po atviru dangumi“, ir „už visus, kurie ieško šios sudėtingos problemos žmoniško išsprendimo“.

„Melskime Viešpatį, kad turėtume gailestingojo samariečio širdį šalia ir tarp mūsų atsidūrusiems vargšams: „saviems“ ir „svetimiems“, – sakoma Lietuvos vyskupų konferencijos paskelbtame kreipimesi „Perženkime slenkstį“.