Ar iš tiesų dvylika klasių baigęs žmogus gali tvirtai apsispręsti, ką veiks visą likusį gyvenimą? Apie kalbėtasi su abituriente Gabija.

– Sakykite, ką jūs veiksite po dvylikos klasių?

– Aš pabaigusi mokyklą imsiu gap year – metų pertrauką.

– Ką planuojate veikti?

– Planą turiu. Kadangi egzaminus rinkomės dvyliktos klasės pradžioje, per metus mano karjeros planai apsivertė aukštyn kojom, tai man dar trūksta poros egzaminų, juos laikysiu, taip pat tęsiu savo veiklą jaunimo politikoje, užsidirbsiu kažkiek pinigų savarankiškam gyvenimui studijų metu ir tiesiog pailsėsiu, skirsiu daugiau laiko sau, savęs pažinimui.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar nejaučiate spaudimo iš aplinkos, kad reikėtų stoti iškart po dvylikos klasių?

– Iš tikrųjų jaučiu, bet labiau gal iš vyresnių šeimos narių. Mano seneliams atrodo, kad su šiuo sprendimus aš metu savo gyvenimą į šiukšliadėžę, jie net siūlo geriau stoti bet kur ir tada perstoti po metų. Aš suprantu jų nuomonę, bet visgi renkuosi jos nepaisyti, nes tai yra mano sprendimas.

Apie pastebimas studijavimo tendencijas papasakojo ir Lietuvos studentų sąjungos viceprezidente Ieva Vengrovskaja.

– Sakykite, kokią tendenciją jūs pastebite? Ar į pirmą kursą atkeliauja nebūtinai iš karto baigę mokyklas?

– Taip, tokia tendencija tikrai jaučiasi ir Lietuvoje vis daugėja studentų, kurie nestoja iškart po mokyklos, o turi metų, galbūt dvejų, pertrauką, kurie keliauja, dirba, užsidirba ir pan. Tikrai tas procentas stojančiųjų iškart po mokyklos yra mažėjantis, 2015 m. turėjome apie 65 proc., o 2019 m. – apie 50 proc.

– Kodėl moksleiviai priima tokį sprendimą? Ką veikia per tuos laisvus metus?

– Manau, kad labiausiai lemia tai, kad po mokyklos tu nežinai, ką veikti toliau, kur stoti, baisu yra stoti, suklysti. Dažnu atveju nenori rizikuoti, nori išbandyti kažką naujo, ta jaunyste nori pasinaudoti, laisve. Labai jaučiasi ir tėvų spaudimas, kad turi stoti, ir labai dažnai moksleiviai sako, kad stoja, nes tėvai juos spaudžia. Tačiau vis dažniau moksleiviai išvyksta į užsienį atlikti praktiką, savanoriauti, keliauti po pasaulį, dirbti ir po metų galbūt tada stoja jau supratę, kokia kryptimi jiems įdomiau yra judėti.

– Paminėjote tą aplinkos spaudimą, ypač iš tėvų pusės. Turbūt dažnam tik sulaukus pilnametystės tikrai sunku nuspręsti, ką jis nori veikti visą likusį gyvenimą.

Jie net siūlo geriau stoti bet kur ir tada perstoti po metų.

– Ypač jaučiasi skirtumas, jei moksleiviai nuo vidurinės mokyklos jau tiksliai žino, kur nori studijuoti, o jų draugai nežino, tai tiems draugams yra sudėtinga. Ypač moksleiviams, kurie yra iš mažiau pajamų turinčių šeimų, iš mažesnių miestelių, yra sudėtinga suprasti, domėtis, gauti daugiau informacijos apie studijas Lietuvoje, kur studijuoti, kokie pasirinkimai yra, kokios finansinės paramos galimybės yra auštosiose mokyklose ir nacionaliniu mastu.

– Ar pastebite tokią tendenciją, kad net ir įstoję pasirenka akademines atostogas, galbūt meta studijas, keičia studijų kryptį?

– Taip, tai yra tikrai populiaru ir, ne kiekvienas, aišku, bet tikrai yra nemaži skaičiai studentų, kurie įstoja ir per pirmą pusmetį meta studijas ar pakeičia studijų programą, nes taip gali išsaugoti valstybės finansuojamą vietą. Tie, kurie ne per pirmą pusmetį, galbūt meta po pirmo, antro kurso, tai labai jaučiasi. Čia vienintelė išeitis yra nuo pat studijų pradžios skirti tiek socialinę, tiek akademinę pagalbą studentui, kad jis ne po trejų metų sugalvotų, kad tai vis dėlto ne jo studijos, bet dar pirmaisiais metais galėtų keisti studijų programą.