– Jūs siūlote mokestį gynybai. Skamba įdomiai, klausimas, kas jį mokėtų ir kam tie pinigai būtų skiriami?

– Be abejo, ką mes šiandien stebim Ukrainoj, skaudu kalbėt apie tai, bet tai didžiulė laboratorija, kaip valstybė ir visuomenė priešinasi bandymui juos okupuoti. Matydami visus tuos pliusus, kaip Ukraina laikosi, aiškiai suvokiam, kad ir mums reikia stiprinti tą atsparumą. Visada, kai atsiranda kažkokie svarbūs dalykai valstybėj, ne vienas atvejis jau yra buvęs ir nepriklausomybės laikotarpiu, kad specialūs mokesčiai atsirasdavo. Vienas jų – nelaimingų [atsitikimų] draudimo mokestis, kurį mes įvedėm specialiai, jeigu įmonės nesugeba aprūpinti žmonių po nelaimės, draudimu pasirūpina valstybė. Puikiai žinote kelių mokestį, kuris yra imamas nuo akcizo, specialiai formuojamas kelių fondas, iš kurio yra remontuojami keliai. Tokiu būdu, aš manyčiau, galėtų būti specialus mokestis šiandien stiprinti mūsų gynybą, nes žmonės labai daug aukoja pinigų tiek Ukrainos visuomenei, tiek jų ginkluotosioms pajėgoms. Mes patys irgi dešimtimis tūkstančių jau esame paaukoję.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Kiek kalbėjau su verslininkais, ar galėtų būti toks mokestis specialus šiandien stiprinti mūsų gynybinius pajėgumus, gavau pritarimą. Sako, be abejo, kad toks dalykas turėtų būti svarstomas ir mes turim juos stiprinti, nes vienareikšmiškai aišku yra, kad pirmos minutės, pirmos pasipriešinimo dienos turės būti parodytos iš valstybės. Niekas mūsų negins, jeigu mes patys savęs neginsim ir tam mes turim turėti atitinkamus pajėgumus. Mes matom priešo armiją, matom jų žingsnius, matom jų galimybes ir, mano įsitikinimu, mes turim stiprinti savo galimybes lygiai taip pat, kad mes galėtume atsilaikyti dar užtikrinčiau prieš ateinant NATO kariuomenės palaikymui, nes to mums tikrai reikės. Be abejo, čia toks platus dalykas. Apie visuomenės pasiruošimą kalbėti tokių „karštų“ įvykių akivaizdoje…kalba eina ne vien tik apie ginklus.

Man įstrigo epizodas, kad Kremliuje yra aiškinamasi, kur dingo 5 milijardai, kurie buvo mesti Ukrainos visuomenės protų plovimui. Aš iš karto pabandžiau modeliuoti, kiek milijardų yra mesta į Baltijos šalis. Manau, kad mūsų analitiniams gebėjimams, lygiai taip pat, kaip ir ginklams, reikia papildomų lėšų, papildomų investicijų, kad mes galėtume kovoti efektyviai su ta propaganda, kuri vyko, vyksta ir vyks ateityje kol mes turėsim tokius „įtemptus“ kaimynus.

Pasiruošimas tokiems dalykams turėtų apimti daug daugiau: visuomenės gebėjimą priešintis, fizinį pasiruošimą, aktyvų rezervą. Puikus pavyzdys – Suomija, kuri, nebūdama NATO nare, puikiai ruošia šalį ir žmones, kad galėtų atlaikyti intervencijas, kurias jau gyvenime yra patyrusi.

– Ar jie turi tokį mokestį, kaip jūs kalbate, nes kol kas girdžiu, kad tai yra visiškai nauja idėja. Gal jūs žinote, kokiose šalyse toks mokestis egzistuoja?

– Ne, aš to neanalizavau, turėtume pasižiūrėti, ar jau yra tokie dalykai. Vien tik palyginimui, suomiai turi apie 300 tūkst. aktyvaus rezervo žmonių. Aišku, ten 5,5 mln. gyventojų, tai pagal mastelį mes turėtume turėti apie 150 tūkst. paruoštų rezervistų, jeigu kas atsitiktų mūsų valstybei.

Rusijai kariauti keliais frontais neįmanoma, niekas nėra tokių karų laimėjęs.

Sąveika tarp pafrontės valstybių: Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Slovakijos, Čekijos, Vengrijos turėtų būti žymiai aktyvesnė dėl to, kad karo veiksmai, pirmos reakcijos pafrontės valstybėse turi būti labai aiškūs, detalūs ir skubūs planai, kaip reikėtų reaguoti.

Aš netikiu, kad šiandieninių įvykių akivaizdoje bus puolama Lietuva arba NATO dėl to, kad po to veiksmų plano, kurį parodė Rusija šiandien, NATO turi savo veiksmų ir atoveiksmių planą. Rusijai kariauti keliais frontais neįmanoma, niekas nėra tokių karų laimėjęs, bet niekada nežinom, kaip pasibaigs. Jeigu pasibaigs kažkokiu tarpiniu finišu, turiu omeny, kad agresorius sustos, pasiims kokias nors žemes, mes niekada nežinosim, kas bus toliau. Man atrodo, reikia rimtai pasiruošti savo šalies gynybai.

– Kaip jūs galvojate, ar visuomenė pritartų tokiam mokesčiui, apie kurį jūs kalbate? Su verslu jūs jau kalbėjotės, kelias nuomones turit.

– Aš manau, kad visuomenė šiandien jau labai aiškiai supranta, kad, jeigu mes pakelsim savo užpakalius nuo sėdmaišių, ir pasirūpinsim rimčiau savo šalies gynyba ir pasiruošimu agresijai, mes tikrai galėsim apginti savo valstybę. Manau, kad čia yra principo klausimas.

– Kokias dar pamokas iš Ukrainos konflikto jūsų manymu turėtų išmokti Lietuva?

– Reikėtų, kad būtų daugiau žmonių aktyviam rezerve, daugiau žmonių, pasiruošusių fiziškai atmušti agresiją, fizinis pasiruošimas.

Kaip brutaliai beskambėtų, bet tik jėga sutikusi pasipriešinimą, supranta savo ir kitų veiksmus. Kalbėtis apie tai, kad mes už taiką, nebeužtenka ir šiandien mes turime turėti labai aiškų veiksmų planą „kas bus, jeigu“.