Vakarų Lietuvoje tarpukariu siautėjo negailestingos ir įžūlios plėšikų gaujos, kurios ne tik plėšė, bet ir žudė žmones, siekdamos prasimanyti turtų. Pasitaikė ir sadistų, kurie kankindami kitus jautė malonumą. Beveik visi jie sulaukė pelnytos bausmės – kas kulkos, kas – dujų kameros. Tačiau ne visais atvejais šis atpildas prilygo nusikaltimų aukų kančioms.

20 metų – su grandinėmis

Viename 1928 m. "Policijos" žurnalo numeryje aprašyta kraupi Jono Lukošiaus iš Alsėdžių valsčiaus istorija. Šis Ilių kaimo gyventojas, prirakintas sunkiomis grandinėmis, J.Stragausko kamaroje praleido 20 metų.

"Senokai prieš didįjį karą anksčiau minėtame Ilių kaime gyveno pil. Lukošius Juozas su savo broliu Jonu, kurį laikė silpnapročiu. J.Lukošius savo ūkį pardavė kažkokiam pil. Stragauskui Jonui. Neturėdamas, kur dėti savo brolį Joną, Lukošius išsilygo iš Stragausko pasiimti jį drauge su ūkiu "nukaršinti". Stragauskas sutiko ir pasižadėjo jį tinkamai užlaikyti iki mirties", – rašoma žurnale.

Toliau teigiama, kad Stragauskui karšinti Lukošių greitai nusibodo ir jis sugalvojo nepaprastą būdą savo "pirkiniu" atsikratyti.

"Jis sukaustė Lukošių į sunkiausius grandinius (maždaug 15 kg svorio) ir uždaręs tamsioje kamaroje prirakino prie sienos. Slinko metai po metų, o Lukošius parazitų ėdamas kankinosi be jokios priežiūros tamsoje, drėgnoje ir dvokiančioje kamaroje. Ten jis iškalėjo 20 metų", – rašė "Policijos" žurnalistas.

Keista, kad karo metais vokiečiai jo neužtiko. Tik 1926 m. viena mergaitė atsitiktinai sužinojo apie šį kankinį. Ir tik tada "pasenusį ir vos gyvą Lukošių išvadavo iš nežmoniško kalėjimo ir sunkių retežių". Po gydytojo apžiūros, paaiškėjo, jog jis dėl raumenų sudžiūvimo visiškai nebeturi fizinių jėgų. J.Lukošius atsidūrė ligoninėje, o J.Stragauskas – kalėjime.

"Ilgai buvo vedama ši paini kvota. Trūko reikalingų liudininkų ir apskritai bylos aplinkybės buvo labai neaiškios, todėl teismas, išnagrinėjęs šį baisų nusižengimą, tenubaudė J.Stragauską tik 2 savaitėm arešto ir 500 litų pabaudos", – tokia tad šios laukinės Žemaitijos kaimo istorijos baigtis.

Pavojingi pakeleiviai

Šiandien sunku suvokti, kaip nusikaltėliai sugeba iššniukštinėti informaciją, kas ir kiek turi kokių vertybių. 1927 m. į Vakarų Lietuvą iš Šakių bei Kauno apskričių priklydę du plėšikai Jonas Petras Tananas ir Andrius Steponavičius tokių žinių turėjo, tad surezgė planą.

Vasario 11 d. Kretingos pirklys S. nusamdė automobilį važiuoti į Klaipėdą "pinigų padėti viename banke". Ir čia jam kelionės draugu pasisiūlė nepažįstamas pilietis, kaip vėliau paaiškėjo, pabėgęs iš Šiaulių kalėjimo plėšikas J.P.Tananas. Jo bendras A.Steponavičius įlipo pakeliui į Klaipėdą.

Kai vairuotojas paklausė šių, kur juos išleisti, išgirdo, kad prie žvejų uosto. Pasisukinėję jiems nepažįstamoje vietoje, plėšikai netrukus vairuotojui davė naują nurodymą – vežti juos mišku Girulių link. O kai susiruošė išlipti, staiga išsitraukė pistoletus ir, apšvarinę pirklio bei vairuotojo kišenes, įsakė visu greičiu lėkti nesustojant per Palangą ir Šventąją į Latviją.

Laimė, vairuotojas prisiminė, kad ties Nemirseta yra policijos postas. Toliau "Policijos" žurnale rašoma: "Jis nutarė pravažiuodamas Nimerzato policijos buveinę sumažinti mašinos ėjimą, o dešiniąja automobilio puse, kur sėdi gretimais jo "pasažierius", suduoti į pirmąjį telegrafo stulpą ir jį pritrenkti, neatsižiūrint nė pirklio S. likimo su antruoju "džentelmenu". Šoferis K. taip ir padarė". (Šios ir kitų citatų kalba netaisyta – A.D.)

Vairuotojo planas pavyko. Policininkai sulaikė plėšikus ir, kai pasklido žinia, kad sulaikyti du garsūs plėšikai, "žmonės rinkosi plėšikų žiūrėti, kaip į atlaidus".

Paaiškėjo, kad P.J.Tananas 1926 m. rudenį važiuodamas Šventosios link "trimis revolverio šūviais peršovęs pil. Klumpą".

Antrasis piktadarys grasindamas ginklu "apiplėšė šoferį Vanagaitį netoli Tauragės". Už šiuos nusikaltimus, taip pat mėginimą nuskriausti pirklį S., abu nusikaltėliai perduoti Klaipėdos karo komendantui.

Garsioji gintaro vagystė

1928 m. rugpjūčio 22-osios naktį vagys įsilaužė į Kretingoje, Vilniaus g. 9, buvusį sandėlį, priklausantį Furmaliui Aronui. Buvo verta, nes gintaro dirbinių grobis įkainotas tūkstančiais litų.

Nors nusikaltimas buvo padarytas Kretingoje, apie jį netrukus atsigirdo Mažeikiuose, kur kriminalinės policijos valdininkas Stasys Vaičiulis gavo žinių, kad kol kas dar neišaiškintas vagis pavogtus gintaro dirbinius "rugsėjo 13 d. šoferio Noreikos automobiliu iš Darbėnų miško nuvežė paslėpti pas Mažeikių apskr. Laižuvos valsč. Žiopelių kaimo gyventoją E.Mišeikį".

Krata rezultatų nedavė. Bet Edvardas Mišeikis prisipažino, kad "važiuojant su vagiu Jonu Buškevičiumi (...) šoferis Noreika pristigo benzino ir automobilis sustojo. Tada gintarinius išdirbinius, kurie buvo sudėti dviejuose maišuose, nunešė abu su Buškevičium miškan ir paslėpė baloje".

Grobį planuota po kelių dienų išgabenti į Latviją. Pareigūnai nurodytoje vietoje tikrai rado 35 kg gintaro dirbinių.

"Gintaras grąžintas nukentėjusiam Furmaliui vertas nemažiau 8 tūkst. litų. Mišeikis padėtas Šiaulių kalėjiman, o Buškevičius pasislėpė. Daugiau pavogto gintaro Kretingos krim. Policijos valdininkai rado Darbėnuose", – rašė tarpukario Lietuvoje leistas žurnalas "Policija".

Sadistą turėjo nukirsdinti

1938 m. rudenį Klaipėdos kraštą sukrėtė Jono Navicko, kuris gyvenimą baigė dujų kameroje, byla. Toks buvo teismo sprendimas už jo įvykdytus 12 apiplėšimų ir keturias žmogžudystes.

Už šiuos nusikaltimus pagal vietos teisę, galiojusią Klaipėdos krašte, nusikaltėlis turėjo būti nukirsdintas, tačiau ši bausmė jam nebuvo pritaikyta.

Apie J.Navicko skerdynes plačiai rašė to meto krašto spauda. Viskas prasidėjo tada, kai 1937 metų kovo pradžioje Grigalių dvaro miške aptiktas 37 m. moters lavonas. Jos tapatybė paaiškėjo tik beveik po penkių mėnesių, kai maždaug 1 km nuo Pagėgių lapių urve pasienio policininkas rado nužudytosios asmens dokumentus, laiškus ir kruvinus marškinius. Paaiškėjo, kad tai – Salemonija Daugintaitė. Dar po kiek laiko Pagirių kaimo laukuose rasti nuogo vyro palaikai.

Pareigūnams pavyko išsiaiškinti, kad žudikas – J.Navickas, kuris prisipažino nužudęs dar ir Strackaitę bei Anelę Stonytę. Beje, jos palaikus padėjo surasti pats.

Monografijoje "Mirties bausmė Lietuvoje 1918–1940 metai" autoriai Sigita Černevičiūtė ir Saulius Kaubrys daro išvadą, kad žmogžudys veikiausiai jautė malonumą kankindamas aukas, "kadangi jo aukos buvo neturtingos, galima daryti prielaidą, kad jų nužudymo motyvas buvo sadistinių polinkių tenkinimas".

Mirties nuosprendį J.Navickui paskelbė ne tik Klaipėdos autonominis, bet ir Didžiosios Lietuvos teismai". Malonės prašymas prezidentui buvo atmestas. J.Navickui egzekucija įvykdyta 1938 m. rugsėjo 10 d. 5.30 val. dujų kameroje.

Plėšiko irštva – svetimas kapas

Tarpukariu Šiaurės Lietuvoje ilgą laiką siautėjo pagarsėjęs plėšikas Petras Jockus. Jam su bendrininkais pagaliau įkliuvus, baudžiamoji byla buvo nagrinėjama Šiauliuose 1931 m. balandį.

Petras Jockus, Stepas Kontaras, Lengvinas, Tamašauskas ir Kazys Eirošius nuteisti mirti, kiti – kalėti įvairius terminus. Jie apkaltinti 9 plėšimais ir dviem žmogžudystėmis.

Kraštotyrininkas 88 metų Vytautas Rimgaila prisiminė, kad jo tėtis, tarpukario Lietuvoje dirbęs policininku, irgi prisidėjo gaudydamas garsųjį plėšiką P.Jockų. Bet šitas nusikaltėlis buvo labai apsukrus, ne vieną kartą buvo pričiuptas, jis vis pasprukdavo ir ilgai niekas jo negalėjo sugauti.

"Esu girdėjęs pasakojimą, kad jis slapstydavosi kapinėse įrengtuose mauzoliejuose, miegodavo karstuose lauk išmetęs mirusiųjų palaikus. Niekam į galvą neatėjo ieškoti kapinėse to P.Jockaus, todėl jis gana ilgai ir siautėjo laisvėje", – pasakojo V.Rimgaila.

Advokatas M.Markauskas, dalyvavęs nagrinėjant šią bylą, savo prisiminimuose rašė: "Kurį laiką buvęs visos Žemaitijos siaubas, plėšikas Jockus, kaip jis pats sakė teisme, kilęs iš Notėnų bažnytkaimio ir augęs be motinos, pas pamotę. Savo "žygdarbius" jis pradėdavo nuo adatos, paskui persėdo ant arklio, o baigė tuo, kad sudarė plėšikų gaują iš 4 žmonių ir savo žiauriais darbais pagarsėjo visoj Žemaitijoje".

Prašė taikyti į galvą

Už P.Jockaus galvą Piliečių apsaugos departamentas buvo pasiūlęs didelę piniginę premiją. Bet jis buvo nepagaunamas ir tyčiojosi iš policijos. V.Rimgaila pasakojo, jog buvęs atvejis, kai nusikaltėlis atėmė revolverį iš uniformuoto policininko ir liepė šiam pasakyti savo vadui, kad tai padarė P.Jockus.

"Skaitant nuosprendį, žiūriu per petį į Jockaus veidą. Išbalęs, susikaupęs, dantys sukąsti. Kai pasigirdo žodžiai "mirties bausmė", Jockaus veido raumenys konvulsiškai sudrebėjo. (...) Į mano klausimą, na, Jockau, kaip jauties, įdomus buvo jo atsakymas: "Kaip čia, ponali, jausies. Jaučiuos kaip šlapia višta", – atsiminimuose rašė advokatas M.Markauskas.

Pasakojama, kad 1931 m. liepos 20-ąją stovėdamas prieš egzekucijai pasiruošusių kareivių rikiuotę P.Jockus paprašė užsirūkyti papiroso ir kad atrištų rankas. Kareivių paprašė taikyti į galvą. Visi prašymai buvo patenkinti, tik rankų niekas neatrišo, nes kilo įtarimas, kad jis mėgins bėgti.

Statistikos duomenimis, 1938 m. tarpukario Lietuvoje fiksuota bene daugiausia nusikaltimų per pirmąjį nepriklausomybės laikotarpį – 75 508, tai yra 100 tūkst. gyventojų teko 2 930 nusikaltimų. Palyginimui 2005 m. Lietuvoje buvo įvykdyta 89 815 nusikaltimui, 100 tūkst. gyventojų teko 2 345 nusikaltimai.