Dvasininkas „Kauno dienai“ neslėpė – dengiant šventinį Kalėdų stalą šalyje, kurioje vyksta karas, pirmiausia reikia gerai apgalvoti, kur saugiau, nes nuo apšaudymo, sprogimų byrantys langų stiklai gali sužeisti. Kaip reikės švęsti, jeigu dings elektra?

„Kalėdų šventė ypač išryškina skirtumą tarp šviesos ir tamsos, skirtumą tarp ramybės, kurios išoriškai nėra, bet pas Dievą jos ieškoma, ir karo“, – patirtimi dalijasi arkivyskupas V. Kulbokas, šią ypatingą šventę pasirinkęs švęsti su tikinčiaisiais netoli fronto.

Važiuos į Charkivą

– Šv. Kalėdos dažniausiai mums, šių laikų krikščionims, asocijuojasi su ramybe, artimųjų susėdimu prie stalo, bendra šeimos malda, papuoštais namais, dovanomis. Kaip šv. Kalėdas pasitinkate jūs, gyvendamas ir tarnaudamas Ukrainoje – šalyje, kurioje jau kone trejus metus vyksta karas?

– Šv. Kalėdos mums labai svarbios, kadangi karo metu svarbu pailsėti, atsigauti, pabūti ramesnėje aplinkoje ir maldoje. Per pačias Kalėdas ketinu važiuoti į Charkivą – norisi būti arčiau katalikiškų bendruomenių, kurios labiau vargsta. Kūčių vakarą planuoju praleisti su lotynų apeigų katalikų bendruomene ir jų vyskupu, o Kalėdų dieną – su graikų apeigų katalikų bendruomene.

Man pačiam labai svarbu išgyventi gilią maldą. Esu draugams ne kartą sakęs, kad arčiau fronto malda natūraliai yra gilesnė, nes tokiuose miestuose, kaip Zaporižė, Odesa, Charkivas, niekada negali žinoti, ar išėjęs iš namų paskui į juos vėl sugrįši. Gal būsi sužeistas, o gal miręs? Tokiomis aplinkybėmis malda jau tampa egzistencinė, bet tai ir yra jos grožis. Tokiomis aplinkybėmis šv. Kalėdų šventė ypač išryškina skirtumą tarp šviesos ir tamsos, skirtumą tarp ramybės, kurios išoriškai nėra, bet pas Dievą jos ieškoma, ir karo.

Per pačias Kalėdas ketinu važiuoti į Charkivą – norisi būti arčiau katalikiškų bendruomenių, kurios labiau vargsta.

Per šv. Kalėdos, be abejo, bus ir šventinis vaišių stalas. Vykstant karui, visur, net Kyjive, reikia imtis atsargumo priemonių ir pagalvoti, kur pastatyti stalą, kad šalia nebūtų langų į gatvę, nes būna apšaudymų, sprogimų. Reikia nuspręsti, ką darysime, jeigu nebus elektros, kokia tada alternatyva? Pasiruošti šventei trunka daugiau laiko dėl įvairių techninių dalykų.

Pernai į nunciatūrą Kyjive buvome pasikvietę Nyderlandų ambasadorių, Kroatijos ambasadorę, keletą draugų. Klausėme tykios muzikos, meldėmės ir tas vakaras buvo tikrai šventinis. Pamenu, Nyderlandų ambasadorius prisipažino, kad jam tai buvo gražiausia vakarienė per visus metus. Mums visiems, čia gyvenantiems, labai svarbu per šventes pabūti kiek įmanoma ramiau.

– Lietuviams, nemačiusiems karo, sunku suprasti ir įsivaizduoti realybę, kurioje jūs gyvenate. Kaip Kalėdoms ruošiasi už savo laisvę ir taiką kariaujančios šalies žmonės? Ko jie laukia, ko tikisi, už ką meldžiasi?

– Vienas mūsų nunciatūros darbuotojas neseniai grįžo iš Sumų regiono, kur lankė mokyklos mokinius. Mokykloje susirinkę vaikai vieni kitus pamatė pirmą kartą po ketverių metų. Prieš tai buvo kovidas, po jo – beveik treji metai karo, ir tame miestelyje Sumų regione vaikai negali eiti į mokyklą. Visos pamokos vyksta nuotoliu. Tas susitikimas vaikams buvo ypač džiaugsmingas, nes tai kartu buvo ir Kalėdų susitikimas.

Dažnai bendrauju su karo kapelionais, jie man papasakoja įvairių istorijų. Vienas kapelionas per adventą važiavo klausyti kariškių išpažinčių, nes toje vietoje tarnauja daug kariškių katalikų. Kitą dieną buvo subombarduota vieta, kur jis aukojo šv. Mišias. Griuvo pastatas, buvo padaryta daug žalos, bet kariškiai liko sveiki ir gyvi. Jie tai vadina stebuklu, nes ant vieno jų galvos krito cementinė pertvara, bet skilo ne galva, o pertvara – karys nepatyrė didesnių sužalojimų. Kitą ištraukė iš griuvėsių visiškai be drabužių, nes sprogimo banga viską nuo jo nuplėšė, o jis liko sveikas, net nesužalotas.

Vienas pažįstamas neseniai lankėsi Kursko regione. Grįžęs pasakojo pamatęs tiek mirčių, kad nebenorėjo nieko, tik kur nors dingti, išnykti iš savo brangios Ukrainos, kad nebematytų to. Tačiau ir tas liūdesys praeina.

Kalbėjau su grupe žmonių, kurie ieško žuvusių kariškių kūnų. Dažniausiai ieško su dronais, tam naudoja robotus. Sunkiausia surinkti, kai žmogus suplėšytas į daleles. Jie džiaugiasi, kai pavyksta žuvusiųjų kūnus surinkti, nes tai labai svarbu jų šeimoms – jie vadina dovana galimybę palaidoti savo žuvusį artimąjį.

Kalbėjau su vyriausiojo muftijaus (musulmonų dvasininko – red. pastaba) pavaduotoju, teiravausi, kokiomis nuotaikomis jis gyvena. Prisipažino, kad liūdna, nes kaip tik buvo palaidojęs vieną savo bendruomenės tikintįjį, ingušų kilmės ukrainietį. Tarp kariškių yra nemažai azerbaidžaniečių, uzbekų, čečėnų kilmės musulmonų. Kyjivo mečetė nuolat rūpinasi ir ruošia maistą musulmonų tikėjimą išpažįstantiems kariškiams, kad būtų halalas – maistas, atitinkantis musulmonų religines nuostatas.

Kiekvienas žmogus turi savų patirčių. Kiekvienas gyvena ir veikia pagal savo galimybes, bet, be abejo, viskas yra persmelkta karu. Kitaip net neįmanoma. Tačiau karo realybėje yra ir gražių dalykų.

Vienoje katalikiškoje parapijoje keli kariškiai, kurie 2022 m. kovojo ir buvo sužeisti, dabar visas savo jėgas skiria koncertams. Sako, žinome, kad reikia pakoncertuoti mūsų kolegoms kovotojams, leisti jiems atsigauti, pakelti nuotaiką. Tai labai sunku, kartais gal net neįmanoma, bet tie kare nukentėję vyrai surado būdų, kaip bent kiek prašviesinti kitų kovotojų gyvenimą. Pavyzdžiui, jie parengia vaizdo įrašus, kuriuose vaikai perduoda sveikinimus ir linkėjimus kariškiams. Kariai, žiūrėdami tai, pradeda šypsotis. Mano manymu, tai labai siejasi su Kalėdomis, nes Kalėdos yra gimimas. Jėzaus gimimas. Tie kariškiai surado raktą į sunkiai kovojančių kariškių širdis per paprastą žmogaus gimimą – per vaikus, kurie suteikia džiaugsmo. Kiek daug žmogus gali padovanoti kitam per visiškai paprastus dalykus!

Viltis: Kalėdų šventė ypač išryškina skirtumą tarp šviesos ir tamsos. G. Skaraitienės / BNS nuotr.

– 2016 m. esate vertėjavęs popiežiaus Pranciškaus ir Rusijos ortodoksų bažnyčios vadovo patriarcho Kirilo susitikime. Ar dabar būtų įmanomas šių dviejų dvasininkų pokalbis, kuris galbūt galėtų turėti įtakos karo baigčiai? Ar apie tai net neįmanoma galvoti?

– Mane stebina, kad nerandame galimybių per Bažnyčių veiklą stabdyti karą. Be abejo, matome, į kokią situaciją Rusijos stačiatikių bažnyčia yra save įvariusi. Yra įvairių pastangų ir iniciatyvų iš Šventojo Sosto pusės, vyksta įvairių susitikimų. Nepasakyčiau, kad yra pasiekta kokių nors konkrečių rezultatų, bet tai nereiškia, kad nereikia dirbti toliau.

Ką galima padaryti, nepaisant visko, kas mus skiria? Koncentruojamės į humanitarinius aspektus, ypač vaikus, civilius ir karo belaisvius.

Netgi tie ukrainiečiai, kurie tiesiogiai yra atsakingi už derybas apsikeičiant belaisviais, prašo dvasininkų pagalbos ir pasitelkia ne vieną pasiūlymą. Nuolat keliama klausimų, ką dar galėtų pasiūlyti Šventasis Sostas būtent humanitarinės pagalbos srityje.

Kol kas svarių rezultatų nėra, bet tai nereiškia, kad reikia sustoti.

Svarbi misija

– Rugsėjį Vatikano radijui sakėte: „Žinau, kad mano misija – palaikyti viltį, pirmiausią ją išlaikyti savyje ir ją palaikyti kituose.“ Kaip jums tai pavyksta?

– Kai būna labai sunku, atrodo, kad esame beviltiškose situacijose. Jau gana ilgai čia gyvenu ir matau, kad darome daug klaidų: galėtume būti labiau organizuoti, geriau susiderinti veikimo būdus, labiau apgalvoti, kaip ir ką komunikuojame, galėtume būti vieningesni. Atrodytų, tai smulkmenos, bet, šiuos, atrodo, paprastus klausimus išsprendus, ištaisius klaidas, išties daug kas gali pasikeisti.

Viltimi su manimi neseniai dalijosi Oleksandra Matvijčiuk. Ji vadovauja Piliečių laisvių centrui (ši Ukrainos nevyriausybinė organizacija 2022 m. pelnė Nobelio taikos premiją už įtariamų Rusijos karo nusikaltimų dokumentavimą – red. pastaba). Oleksandra pasakojo apie savo unikalią patirtį karo metu užsiimant humanitarine veikla ir sakė: „Žinau, kad niekada negalima nuleisti rankų. Gali būti, kad dirbi visus metus ir nėra norimo rezultato. Gal ir antrus, trečius, ketvirtus metus dirbi be rezultatų, o penktaisiais metais pasieki rezultatų, nes per ketverius metus išmokai atpažinti savo klaidas, išmokai jas ištaisyti, surandi reikiamų partnerių. Tada pamatai, kad yra rezultatas.“ Visa tai ir yra viltis.

Man pačiam irgi reikia prisiminti, kad tikėjimas nėra tik žaisliukas: ką nors sugalvojau, pasakiau, tai dabar taip ir bus, Dievas man taip padarys. Ne. Pirmiausia svarbu dirbti su savimi, kad būtume tikrais žmonėmis.

Vedžiau rekolekcijas katalikų vyskupams ir priminiau istoriją, kaip XV a. osmanų kariuomenė puolė Belgradą. Trūko sutarimo, nebuvo bendro politinio sprendimo, visi išsiskirstė grupelėmis, grėsė pražūtis, bet į Belgradą kaip kapelionas atvyko pranciškonų vienuolis Jonas iš Kapistrano (Giovanni da Capistrano). Jis buvo labai gilios maldos žmogus, sugebėjęs tokioje beviltiškoje situacijoje visus suvienyti – surinko galingą kariuomenę ir nugalėjo osmanus. Ten, kur nepasiekia politika, ten, kur nepasiekia ginklai, kalnus gali nuversti malda ir tikėjimas.

Man pačiam irgi reikia prisiminti, kad tikėjimas nėra tik žaisliukas: ką nors sugalvojau, pasakiau, tai dabar taip ir bus, Dievas man taip padarys. Ne. Pirmiausia svarbu dirbti su savimi, kad būtume tikrais žmonėmis. Ne paviršutiniškais, o giliais, tada galime tikėtis, kad mūsų tikėjimas duos vaisių. Taigi viltis svarbi ir tikėjime.

Pagrindinis dalykas, ko prašo kariškiai iš karo kapelionų, yra viltis. Būna ir tokių situacijų, kai matai, kad išgyvensi šią dieną, bet rytoj ar poryt jau bus paskutinė diena. Gal tave sunkiai sužeis, gal žūsi. Niekas negali pažadėti žmogui nei gyvybės, nei sveikatos, bet kapelionai kariškiams primena, kad gyvenimas tuo nesibaigia – gyvenimas tęsiasi amžinybėje. Visi mes apie tai žinome, bet kartais reikia priminti. Po tokių pokalbių kariškiai kapelionams rašo padėkos laiškus. Sako, kai matome, kad žmonės žūsta, viltis, tikėjimas amžinybe ir pasitikėjimas mums šviečia. Tai tampa šviesa tarp šūvių, bombų, sprogimų.

Vienas protestantas, Mariupolyje kovojęs šarvuotyje, pasidalijo savo išgyvenimu. Tą dieną kariaudamas fronte jis nuolat meldėsi ir žinodamas, kad tikriausiai tuoj bus subombarduotas ar sušaudytas, važiavo toliau atlikti savo užduoties. Sako, toks jausmas, kad Dievas mane saugo: „Net atrodė, kad jis yra kartu su manimi. Matau, aplink viskas sproginėja, o man – nieko, mano šarvuotis važiuoja. Pagaliau reikia išlipti iš šarvuočio, bėgti į tam tikrą vietą, girdžiu kulkas iš visų pusių, bet jos manęs nekliudo ir aš esu gyvas.“

Jo draugas savo istoriją pasakojo net pajuokaudamas, su šypsena: „Matau, skrenda dronas tiesiai į mano bataliono vadą. Aš sureagavau, ištiesiau ranką ir tą droną numušiau. Aišku, dronas sprogo ir nutraukė ranką. Tačiau, ačiū Dievui, dabar turiu naują ranką ir išgelbėjau bataliono vado gyvybę.“ Jis laimingas, rodo visiems savo naują ranką – protezą – ir su šypsena pasakoja, kaip išgelbėjo gyvybę vadui.

Šie pasakojimai atrodo kaip iš kino filmo, bet tokioje realybėje mes dabar gyvename.

– Ar jums pačiam teko patirti, kad galite tuoj žūti ar būti sužeistas?

– Tokių dramatiškų situacijų, kokias išgyvena kariškiai fronte, nesu patyręs. Tačiau bombardavimai arba dronų atakos vyksta nuolat. Dronų nesigirdi, bet juos gali pamatyti keletą akimirkų prieš sprogimą. Kai leidžia balistines raketas, nežinai, kur jos nukris. Būna, kai Kyjivas apšaudomas 50-ia ir daugiau raketų. Miestas didelis, tikimybė, kad pataikys ten, kur būnu, nelabai didelė, bet pasiruošimas sprogimų pavojui išlieka.

Buvo momentas, kai visi kalbėjo, kad netrukus gali būti panaudotas atominis ginklas. Visi nusiteikėme, tarsi susitaikėme, ir atėjo savotiška ramybė. Nusiteiki, kad ryte tavęs nebebus, ir bet koks kitas atvejis paskui taip nebegąsdina. Pripranti. Todėl visada drąsinu žmones.

Pavargti – suprantama

– Vis dažniau kalbama, kad žmonės Lietuvoje, kitose šalyse pavargo nuo karo Ukrainoje. Ką manote?

– Mano supratimu, natūralu ir žmogiška, kad tik savo kailiu patiriant tam tikrų dalykų, juos galima giliai išgyventi. Būnant kur nors toliau reikia didelio susitelkimo ir empatijos norint tai suprasti.

Pavargti nuo karo – suprantama. Visur labai daug žinių apie tai. Jeigu Lietuvoje ar kitose šalyse žmonės gyventų vien tik karo naujienomis, nieko kito nebesugebėtų daryti. Turiu draugų, kurie sako: stengiamės per daug neskaityti naujienų apie karą.

Gerai suprantu, kad turiu labai daug darbų ir visų jų nespėju nudirbti. Riboju žinių apie karą skaitymą, kad užtektų psichologinių jėgų dirbti, kad nebūtų nepakeliamo nuovargio. Seku žinias apie karo belaisvius, kankinimus. Turiu mintyje ne žmonių pasakojimus – jų jau esu prisiklausęs visokiausių. Labiau kaip koks chirurgas renkuosi tikslinę informaciją, kurią galiu panaudoti kaip priemonę darbui, kai susitinku su Jungtinių Tautų Organizacijos atstovais, su Šventojo Sosto vadovais. Susitinku su karo belaisvių giminaičiais ir iš anksto apgalvoju klausimus jiems. Nuogų karo žinių ir man per daug.

– Papasakokite, kaip atrodo jūsų diena Ukrainoje. Kokios jūsų kaip apaštališkojo nuncijaus pareigos šioje šalyje? Kaip šią jūsų tarnystę pakeitė karas?

– Dienos būna labai skirtingos. Labai svarbus elementas yra komunikacija. Atvažiuoja žurnalistų iš Belgijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos, kitų šalių. Reikia labai daug laiko bendraujant su žurnalistais. Svarbu net ne tai, ką kalbame per interviu, bet pačių žurnalistų suvokimas, kas pas mus vyksta. Juk nuo to, kaip jie paskui perteiks gautą informaciją, daug kas priklauso.

Daug laiko reikia skirti posėdžiams, bet jie reikalingi, nes daug organizacijų, daug biurų užsiima tais pačiais klausimais. Posėdžiuose bandome viską susisteminti, pasidalyti patirtimis, kad viską darytume dar geriau.

Vienas dalykas yra netgi keistai svarbus. Netgi vykstant karui daug ambasadų rengia priėmimus – švenčia valstybių nepriklausomybės šventes, mini kitas progas. Tuose priėmimuose galiu sutikti ir prezidento atstovą, ir kokį premjerą ar ką nors iš ministrų. Gali atrodyti absurdiškai, bet, pakėlę taurę vyno, neretai išsprendžiame labai svarbių klausimų – juk galima drąsiai prieiti prie aukšto rango politiko ir pasikalbėti. Vyksta intensyvi diplomatinė veikla.

Be abejo, stengiuosi morališkai palaikyti karo belaisvių žmonas, vaikus, artimuosius, vyksta daug susitikimų su jais ir juos vienijančiomis asociacijomis. Labai daug laiko skiriame humanitarinei veiklai. Kasdien tikriname karo belaisvių sąrašus. Viena nunciatūros darbuotoja vien tuo ir užsiima. Ukrainoje daug organizacijų bendradarbiauja su užsienio organizacijomis teikiant humanitarinę pagalbą, nes reikmių be galo daug. Net nuvežti vandens, duonos ar naujų drabužių į Charkivo, Zaporižės ar Chersono regioną yra didžiulė dovana žmonėms. Būna, kad neužtenka pinigų tam. Ieškome, kam dar galime nusiųsti prašymą, kad gautume finansavimą tiems žmonėms nuvežti reikalingų dalykų. Sprendžiame ir vietinius, ir tarptautinius humanitarinius klausimus.

Nunciatūroje dirba nedaug žmonių, tad ir techniniai dalykai atima nemažai laiko. Dažni įtampos šuoliai elektros tinkle, todėl kartais darbo diena prasideda nuo to, kad randi sugedusį kompiuterį ar spausdintuvą. Reikia pasirūpinti remontu ir kažkaip verstis, kol technika neveikia. Netgi parsisiųsti pinigų į Ukrainą karo metu yra labiau komplikuota nei tose šalyse, kurios gyvena taikoje.

Kartais daug dalykų tiesiog reikia daryti pačiam, nes ne visada darbuotojai laiku gali atvykti į darbą nunciatūroje. Dronų atakos vyksta kiekvieną dieną ir tai sutrikdo įprastą ritmą.

Visko išties labai daug. Sunkiausia žinoti, kad darbų labai daug, bet laiko jiems nudirbti – mažai. Norėčiau dar daugiau dirbti vakarais, bet kartais tiesiog nebelieka jėgų.

Rūpestis: pasak V. Kulboko, pagrindinis dalykas, ko prašo kariškiai iš karo kapelionų, yra viltis. V. Kulboko asmeninio archyvo nuotr.

Bendra malda

– Kaip dažnai pavyksta grįžti į Lietuvą? Koks jūsų ryšys su Lietuva?

– Mūsų vadovai Vatikane sako, kad karo metu svarbu kartais išvažiuoti iš kariaujančios šalies kelioms dienoms, net jei tai nėra formalios atostogos. Grįžti į Lietuvą kelioms dienoms ir bent jau ramiai išsimiegoti be sprogimų man yra didžiulė dovana. Taip galiu šiek tiek atsitraukti nuo karo. Grįžęs į Lietuvą ir tas pačias žinias apie karą jau skaitau visai kitaip, negu būdamas čia, Ukrainoje. Pasvajoju, kad kariškiai, kariaujantys fronte, turėtų tokią galimybę – kelias dienas atitrūkti ir pailsėti. Tuomet ir gynybos kokybė visiškai kitokia.

– Prieš Kalėdas, metams baigiantis, Lietuvoje žmonės skuba užbaigti darbus, pasiruošti šventėms, pasirūpinti dovanomis ir, atėjus šventei, nebejaučia džiaugsmo, šventės. Ko reikia, kad šventės išties ateitų?

– Mes esame privilegijuoti gyvendami karo zonoje, nes galime nekreipti tiek daug dėmesio į kai kuriuos dalykus: dovanėles, puošmenas ir kt. Mums svarbiausia – bendra malda, pabūti kartu.

Manau, kad žmonėms reikia daugiau drąsos – tiesiog reikia mažiau žiūrėti, kaip daro kiti. Visko negalime suspėti: visų pasveikinti, visiems paruošti dovanų ir pan. Aš savo draugams visada sakau, kad man gauti dovanų yra įžeidimas. Kur aš jas dėsiu? Nebent tai suvalgomas dalykas ar kas nors labai praktiško. Šiuo klausimu reikia vieniems kitus padrąsinti, kad neišeikvotume savo energijos vien dovanėlėms ir išoriniams dalykams. Geriau bendrystėje švęsti Kalėdas, o ne pervargti nuo jų.

Man kaip tikinčiam, kaip kunigui, kaip vyskupui, švenčiant Kalėdas svarbiausia būti su Dievu ir su žmonėmis. Atrasti Dievą. Kasdien paskaitau Šventąjį Raštą, meldžiuosi, ruošiu homilijas ir akivaizdžiai matau, kaip sunku suprasti Dievą. Kalėdoms pasiruošti, kad tikrai suprastume, kas tai yra, irgi labai sunku. Jeigu vyskupams ir kunigams tai sunku, tai ką jau kalbėti apie visus kitus? Tai nemažas darbas. Jeigu visas jėgas iššvaistome kitiems dalykams, jų nebelieka Dievo paieškoms, Dievo supratimui.

Jei savo šeimose, tarp draugų sukuriame tokią sampratą, kad turime pasirodyti, priruošti sveikinimų ir dovanų, prigaminti tam tikrų valgių, vadinasi, mes vieni kitus skatiname tik išoriškai pasiruošti Kalėdoms. Tai nuodėmė, nes vieni kitus vedame blogu keliu – rungtyniaujame išore. Tai ne Kalėdos. Tai antikalėdos. Norisi paraginti, kad padėtume vieni kitiems nusiraminti – per Kalėdas būti ramesni.

Meldžiuosi už kiekvieną skaitytoją, kad šėtonas neturėtų teisės šnabždėti į ausį: va, tu šito dar nepadarei, to dar nepasveikinai, to valgio dar neparuošei! Ne. Jis neturi teisės priekaištauti, kad prie Kalėdų priartėtume ramiai ir švęstume jas ramiai.

Prakartėlė iš gilzių

– Prakartėlė – tvartelis su Marija, Juozapu, Jėzumi, gyvulėliais, piemenimis, angelu – tikinčiajam yra svarbus Kalėdų simbolis. Ką prakartėlė kalba šių laikų žmogui, patogiai gyvenančiam, visko turinčiam, sočiai valgančiam? Arba tam, kuris stokoja, išgyvena netektį, ligą, nesantaiką, kitokių sunkumų?

– Pirmą prakartėlę įrengė šv. Pranciškus iš gyvų gyvūnų ir žmonių. Jis norėjo, kad prakartėlė padėtų žmonėms geriau suprasti Kalėdų skaitinius. Vienas iš būdų skaityti Šventąjį Raštą yra ne tik girdėti žodžius, bet juos skaityti kaip savo išgyvenimą: vieną kartą aš esu Juozapas, kitą kartą aš esu Marija, paskui – kūdikis ir t. t. Tiesiog išgyventi Kalėdas per skirtingus personažus. Prakartėlė padeda medituoti Kalėdas.

Kiekvienas pagal save gali padaryti prakartėlę. Beje, nunciatūroje Kyjive mūsų sesė vienuolė kasmet įrengia prakartėlę. Šiemet ji padėjo šieno ir sustatė artilerijos gilzes, kurias mums padovanojo kariškiai. Aš joje matau karo prakartėlę – Jėzus tarp karo bombų. Tai ne bažnytinė, o tikroviška prakartėlė. Tačiau tai yra mūsų gyvenimo dalis, kurioje gimsta Jėzus. Mūsų sesė taip interpretavo, susiejo tikėjimą su realybe. Visada džiaugiuosi, kai žmonėms pavyksta sujungti tai, kas šventa, su savo realia kasdienybe. Norisi, kad prakartėlė šnekėtų mums apie tai.

– Kalbant su viena moterimi, ji prisipažino, kad bijo Kalėdų, norėtų kur nors išvažiuoti, kad nereikėtų sėsti prie stalo su artimaisiais, nes nujaučia, kad kils konfliktų dėl nereikšmingų dalykų. Ką pasakytumėte tiems žmonėms, kurie su nerimu laukia šv. Kalėdų, nes bijo, kad šventė nepateisins jų turimų lūkesčių?

– Pažįstu žmonių, kuriems šventės tampa kančia. Nenoriu, kad žmonės tokią didelę šventę išgyventų jausdami kančią. Kam to reikia? Kas to prašo? Dievui to nereikia, jis neprašo. Norėčiau, kad žmonės būtų laisvi pasirinkti ir Kalėdas švęstų ramybėje. Galbūt kur nors išvažiavę, galbūt visiškai neįprastai, bet ne apsimetinėdami prieš kitus.

Skirtingos tradicijos

– Studijavote Romoje, Italijoje, dirbote Libane, Nyderlanduose, Rusijoje, Kenijoje, nuo 2021 m. vasaros – Ukrainoje. Nepaprastai skirtingi kraštai. Kuo skiriasi šių valstybių tikintieji? Kaip skiriasi jų švenčiamos Kalėdos? Kas jums ir iš kurios šalies paliko neišdildomą įspūdį?

– Kiekvienos šalies žmonių mentalitetas skiriasi. Mes, lietuviai, ypatingai švenčiame Kūčias. Tiek Kūčioms, tiek Kalėdoms paruošiame daug ir įvairių valgių. Kai studijavau Italijoje, šeimos pasikviesdavo Kalėdoms. Pirmus kartus galvojau, kad numirsiu nuo persivalgymo. Niekas neperspėjo, kiek dar tų valgių bus: ir to, ir šito, ir ano dar turi paragauti. Įdomi patirtis. Kulinarine prasme italai labai pasiruošia.

Libane šeimos labai draugiškos, su visais reikia pabendrauti, visus reikia aplankyti. Nyderlanduose – visiškai kitaip, olandai – labai konkretūs žmonės. Centrinėje šalies dalyje įprasta, kad ant stalo – keli įprasti patiekalai, kad paskui nereikėtų ko nors išmesti. Jie pabrėžia, kad Kalėdos nėra valgis, tai labiau vidinis išgyvenimas.

Rusijoje švenčiama panašiai kaip Lietuvoje. Neįprasta, kad ten vienos Kalėdos – gruodžio 25-ąją, kitos – sausio 7-ąją ir tas šventimas užsitęsia, Kalėdų laikotarpis labai ilgas.

Kenijoje visos šventės nuostabiai džiaugsmingos – džiaugsmas veržiasi per visur! Iš Afrikos grįžus į Europą atrodė, kad mes Kalėdas švenčiame kaip nuteistieji, susikaustę kaip kaliniai. Mano svajonė – kad kiekvienas europietis bent kartą gyvenime per Kalėdas galėtų pabūti su afrikiečiais ir pamatytų, kaip jie švenčia.

Kenijoje ateini į bažnyčią ir iš karto jautiesi savas. Nereikia rūpintis, ką kiti pasakys – jie ten šoka, gieda. Jei koks europietis į Keniją atvažiuodavo ir bažnyčion atėjęs ramiai stovėdavo, jie susirūpindavo: kas nutiko, gal žmogus serga, gal jam pilvą skauda, kodėl toks susirūpinęs?

Po Afrikos Ukrainoje labai slogiai jaučiausi. Supratau, kad Europoje mes nemokame džiaugtis, esame susikaustę. Tačiau dabar, karo metu, viskas atrodo gerokai kitaip. Matau žmones, kurių šeimose yra sunkiai sužeistų arba jie netekę šeimos narių, ir jie vis tiek švenčia. Niekas nesugeba mūsų nužudyti. Nei karas, nei netektys. Kalėdos nugali. Tai  labai gražu.

Viena iš Kalėdų prasmių – džiaugsmas. Tai nėra išorinis džiaugsmas. Tai realybė – Dievas gimė ir mes kiekvienais metais turime galimybę prisiminti, kad Jėzaus gimimas mums yra labai didelė dovana. Galimybė švęsti Kalėdas jau yra didžiulis džiaugsmas. Jei man ar kam nors kitam nepavyksta to gilaus džiaugsmo išgyventi, vadinasi, neužteko pasiruošimo Kalėdoms.

– Ko palinkėtumėte skaitytojams šv. Kalėdų proga?

– Mano linkėjimai yra mano malda. Aš meldžiu ir sau, ir kiekvienam skaitytojui, kad sugebėtume skelbti savo ramybe, savo šviesa, savo gyvenimu Dievo didingumą, nes tai yra Kalėdos. Dievas atėjo mūsų ieškoti. Jis rado būdą įsikūnyti, būti su mumis. Tai didžiulis slėpinys – jis nusileido iš savo dieviškumo ir gimė mažulyčiu pažeidžiamu vaikeliu. Dievas atsidavė mums. Dabar, kai apie tai kalbu, nuo tos minties man sprogsta smegenys. Tad ir sau, ir kiekvienam skaitytojui linkiu, kad per kiekvienas šv. Kalėdas sprogtų smegenys nuo žinios apie Dievo gimimą.