Skaityti knygas, gilintis į istorinę dokumentiką, žiūrėti istorinius filmus – prie šių pašnekovo išvardytų istorinės savišvietos būdų galima pridurti dalyvavimą Lietuvos istorijos žinovo konkurse. Jau vienuoliktą kartą LIMA organizuojamas renginys prasmingai sujungia dvi svarbiausias modernios Lietuvos datas – Vasario 15-ąją ir Kovo 11-ąją. Pokalbis su G. Mackevičiumi – apie istorinį švietimą, švietimąsi, kompiuterinius žaidimus ir rutinos naudą.

– Pradėkime nuo naujausios aktualijos: pasiūlymo įvesti bendrojo lavinimo mokyklų abiturientams privalomą istorijos egzaminą. Kokia jūsų, kaip 30 metų istorijos mokytojo patirtį turinčio pedagogo, nuomonė šiuo klausimu? Kokia nuomonė vyrauja tarp LIMA narių?

– Pavyzdys iš gyvenimo. Yra egzaminai vairuotojo pažymėjimui gauti. Čia svarbūs trys aspektai. Pirmas aspektas – motyvas, kodėl žmogui reikalingas vairuotojo pažymėjimas. Antras aspektas – vertybinis požiūris: saugumas keliuose. Trečias aspektas – įgūdžių visuma, kuri  būtina norint saugiai vairuoti. Istorijos egzaminui galioja panašios taisyklės.

Būtina įvardyti istorinio žinojimo ir gebėjimų paskirtį Lietuvos valstybės gyvenime. Jeigu vadovaujamės liberaliu „čia ir dabar“ principu, nuomone, kad jaunuoliai turi kuo greičiau įsilieti į darbo rinką, istorijos egzamino paskirtis bus viena. Jeigu vertinsime universalaus išsilavinimo požiūriu, bus kas kita. Juk kiekvienas ne kartą piktinomės žiūrėdami laidą „Klausimėlis“, kai pašnekovai nežino elementarių istorinių dalykų.

Privalomas istorijos egzaminas siustų žinią, kad istorinis suvokimas yra būtinas ir svarbus visuomenei. Aš linkęs palaikyti universalų požiūrį, nes istorija padeda suprasti daug įvairių gyvenimo dalykų. Tačiau, prieš pasirenkant poziciją ir priimant sprendimą, būtina diskusija.

Aišku, nepamirškime pragmatinių privalomo egzamino pusių: tai didesnis pamokų krūvis ir korepetitorių veiklos erdvių išsiplėtimas. Ši aplinkybė irgi yra svarbi istorijos mokytojų bendruomenei. Matyti indoktrinacijos pavojus privalomajame egzamine irgi nelogiška, nes gyvename laisvoje visuomenėje. Bet koks galimas smegenų plovimas siejamas su nušlifuotų tiesų atkartojimu.

Kita vertus, dalis 11–12 klasės istorijos kurso yra skirta Europos ir Lietuvos valstybingumo raidai. Tai puikiausias įrodymas, kad Lietuvos valstybingumas yra vertybė. Tik klausimas, kiek vidutiniškai šio supratimo tenka vienam abiturientui. Pažiūrėkime ir kitu kampu. Įvertinkime, ar turime analogų kino filmams „Herkus Mantas“ ar „Skrydis per Atlantą“. Tokiems pokyčiams visuomenė turi subręsti ir tam reikalingos istorinės žinios.

Akstinas: viešos diskusijos istorijos temomis paskatintų gilesnį domėjimąsi praeitimi. / E. Butkevičiaus nuotr.

– Privalomas istorijos egzaminas į kitą lygį pakeltų ir šiam dalykui skiriamą visos švietimo bendruomenės dėmesį. Tačiau matome, kad to paties – daugiau dėmesio ir galimybių siekti geresnio žinių lygio – reikia ir kalbant apie užsienio kalbas ar tiksliuosius mokslus. Paroje tik 24 valandos, o žmogui, ypač augančiam, privalu ne tik įdarbinti smegenis, bet ir jas ilsinti. Mokslo metai sykį jau buvo pailginti – atrodytų, galima buvo ir krūvį didinti, ir jį tolygiau paskirstyti... Kokia, jūsų akimis, galėtų būti tobula Lietuvos švietimo sistema, kad prestižinė taptų ne tik mokytojo profesija, bet apskritai mokytis Lietuvos mokyklose būtų prestižas?

– Galima įvardyti kelias sąlygas. Pirma sąlyga – mokykla skirta mokytis, o ne mokymuisi imituoti. Antra, turi būti natūrali mokytojų kartų kaita, mokykloje turi dirbti įvairių kartų žmonės, nes tai kuria ir tam tikrą lankstumą, ir požiūrių įvairovę. Šiuo metu yra akivaizdi disproporcija mokytojų amžiaus požiūriu, kuri kelia grėsmę švietimo sistemai.

Trečia, spręsti socialines problemas – pamokų lankomumo, mokinių elgesio ir kt. Čia irgi turi būti girdima valstybės pozicija, o ne tylūs siekiai viską perkelti ant mokytojų pečių. Ketvirta, palikime mokinių atostogas mokytojams. Jeigu mokytojas per tas dienas aplankys tėvus, gimines ar tiesiog pažiūrės televizorių, neįvyks nacionalinio lygio katastrofa. Penkta, išmeskime į šiukšlių dėžę seną stereotipą apie tai, kad mokytojai dirba tik pusę dienos.

– Grįžkime prie istorijos dėstymo. Kokia situacija užsienio šalyse – gal esama sektinų pavyzdžių? Kaip manote, ar Lietuvos visuomenė pakankamai gerai išmano savo šalies istoriją?

– Kai kurių valstybių istorijos mokymui skirtuose puslapiuose galima surasti tipinių užduočių, skirtų chronologijai mokytis arba istorinėms ilgalaikėms ir trumpalaikėms priežastims ir pasekmėms nagrinėti. Galima paminėti interaktyvius istorinius žemėlapius atskiroms temoms. Tai labai palengvina mokytojų darbą.

Turėjau specialiųjų poreikių mokinį, su kuriuo bendrą kalbą padėjo surasti Dano Snow knyga „Ši diena istorijoje”. Taigi, kiekvienas turi surasti savo kelią.

Kalbėti apie Lietuvos žmonių šalies istorijos išmanymo spragas yra labai subjektyvu. Verta atkreipti dėmesį į gebėjimą argumentuotai kalbėti ar diskutuoti aktualiomis Lietuvos istorijos temomis. Ypatinga svarba tenka naujausių istorinių tyrinėjimų populiarinimui. Nors įgauna pagreitį naujų istorinių knygų pristatymai ir tuo metu vykstančios diskusijos, kartais susidaro įspūdis, kad ir toliau gyvename Adolfo Šapokos istorijos ritmu. Tačiau tai daug geresnis variantas nei jokio arba mantra „prie ruso buvo geriau“ ar kitos panašios.

– Viešojoje erdvėje gausu dezinformacijos apie Lietuvos praeitį – pradedant Kremliaus pretenzijomis, baigiant litvinizmu. Istorijos neišmanymas leidžia tarpti įvairaus lygio antisemitizmui, dažnai skleidžiamam kartu su sąmokslo teorijomis ar kartojant dar KGB sukonstruotą melą apie Vidurio Rytus, kuriuo šiandien manipuliuoja kai kurie Lietuvos politikai. Dar viena neigiama tendencija – kai į istoriją žvelgiama per netinkamus akinius: juk ir Pirmasis pasaulinis karas Lietuvos žemėje buvo kitoks nei kur nors Vokietijoje; Rusijos carų šlovinimą irgi derėtų palikti tai tautai, o Bogdano Chmelnickio vardas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tikrai neminėtas geruoju. Kaip galėtume padidinti jau suaugusios visuomenės istorinį išprusimą?

– Viso išprusimo, taip pat ir istorinio, pagrindas yra šeima, o paskui jau – mokykla. Artimų žmonių aplinkoje skiepijamos vertybės yra priešnuodis prieš visas manipuliacijas. Kita vertus, naivokai skambės, bet be knygų skaitymo žmonija nieko naujo nėra sugalvojusi. Aišku, galima pridėti istorinių filmų ar dokumentikos žiūrėjimą. Viską, ką gauni šeimoje ir mokykloje, toliau naudoji savo gyvenime. Tą patį galima pasakyti apie istorinį išprusimą. Pastebėjimas pamąstymui, kokiomis aplinkybėmis mes revizuojame savo vertybes ir požiūrius: Ukrainos karas yra puikus pavyzdys.

– Iš savo pedagoginės patirties, kokie istoriniai įvykiai ar temos labiausiai domina mokinius? Kaip šį susidomėjimą galima būtų perkelti platesnei visuomenei?

– Pasidalysiu netikėtu atradimu iš mokytojo darbo kasdienybės. Mokiniai dažnai klausia: kada mokysimės apie Antrąjį pasaulinį karą? Taip tęsėsi kelerius metus iš eilės, kol supratau, kad tas domėjimasis susijęs su kompiuteriniais žaidimais, skirtais Antrajam pasauliniam karui. Pasidomėjęs kompiuteriniais žaidimais, sužinojau, kad juose puikiai atkuriamos mūšių vietos, taktiniai sprendimai, ginklai. Tačiau tai tik eilinės šaudyklės. Jokio mąstymo, kodėl vokiečių karių pozicijos buvo įrengtos konkrečioje vietovėje ir kaip amerikiečių jūrų pėstininkai jas įveikė, tokie žaidimai neskatina. Dėl to plačiajai visuomenei tikrai nesiūlysiu žaisti tokių kompiuterinių žaidimų, bet pateiktas pavyzdys rodo, kaip galima populiarinti tam tikras istorines temas.

Tarp mokinių visuotinė istorija didžiąja dalimi laimi prieš Lietuvos istoriją. Galbūt tai lemia iškilių įvykių ir asmenybių gausa ir pasiekiamos, prieinamai pateikiamos informacijos pasiūla interneto platybėse. Tačiau sektinu pavyzdžiu galima laikyti Vilniaus universiteto istorikų parengtą, aktoriaus Leonardo Pobedonoscevo įgarsintą Vilniaus istorijai skirtų animuotų pasakojimų ciklą. Tokie ir panašūs projektai padėtų pasiekti lygiąsias.

Tačiau yra dar vienas svarbus dalykas – domėjimosi rutina, kai diena iš dienos ką nors bandai sužinoti, nes tik tada pradedi atrasti istorinio vyksmo logiką. Pasidalysiu patirtimi. Turėjau specialiųjų poreikių mokinį, su kuriuo bendrą kalbą padėjo surasti Dano Snow knyga „Ši diena istorijoje“. Kiekvieną pamoką pradėdavome nuo skaitinių iš šios knygos. Taigi, kiekvienas turi surasti savo kelią.

– Kokį vaidmenį, jūsų nuomone, galėtų atlikti žiniasklaida, kultūros institucijos ar savivalda skatinant visuomenės domėjimąsi istorija?

– Kovo 4-oji yra Lietuvos globėjo šv. Kazimiero diena. Kiek dėmesio skiria žiniasklaida ir oficialios institucijos šiai neeilinei asmenybei? Esame pamiršę, kad 1948 m. popiežius Pijus XII šventąjį paskelbė visos lietuvių jaunuomenės ypatingu, danguje, pas Dievą, esančiu globėju. Prisiminkime, kad šis popiežiaus sprendimas buvo priimtas ypač sudėtingu Lietuvai pokario laikotarpiu, ir pagalvokime, kiek Lietuvos jaunimo sieja save su šv. Kazimiero globa. Puiki proga įvertinti sovietinio ateizmo poveikį mūsų sąmonei!

Retai susimąstome, kad Katalikų bažnyčios indėlis į mūsų lietuviškos tapatybės išsaugojimą yra neįkainojamas. Ši atmintina diena yra įtraukta į Lietuvos atmintinų dienų įstatymą ir mus įpareigoja kurti oficialų istorinį pasakojimą. Tik dabar atnaujintose istorijos bendrosiose programose atsirado šv. Kazimiero asmenybė. Nuo 1636 m., kai popiežius paskelbė šv. Kazimierą Lietuvos globėju, mes šioje temoje klaidžiojame kaip ežiukai rūke. Turime įvertinti įvykusių pokyčių poveikį. Įstatymu nepakeisi religinių įsitikinimų ar požiūrio, kad Kovo 4-oji yra mugė, o ne rimta Katalikų bažnyčios šventė. Tačiau kelti klausimus apie istorinės ir kultūrinės patirties prasmę šiandiena yra svarbu ir tai gali būti žiniasklaidos veiklos erdvė.

– Kokie, jūsų manymu, būtų efektyviausi būdai skatinti neformalų istorijos mokymąsi už mokyklos ribų?

– Yra daugybė olimpiadų, konkursų, protmūšių. Didžiausia problema – kaip visas galimybes suderinti su pamokomis. Dar viena problema – visuose konkursuose, ar kalbėtume apie matematiką, ar lietuvių kalbą, dalyvauja tie patys mokiniai.

Retai susimąstome, kad Katalikų bažnyčios indėlis į mūsų lietuviškos tapatybės išsaugojimą yra neįkainojamas.

– Visi labai skubame, norime labai daug aprėpti. Kokią knygą skaityti, tinklasklaidę sekti, kad galėtume užlopyti didžiąsias istorijos žinių spragas? Gal apskritai imti vieną kitą istorijos vadovėlį? Antra vertus, kaip identifikuoti asmenis, knygas, kurios yra ne laisvo žodžio išraiška, bet atvira tendencinga priešiška propaganda ar pseudomokslinė interpretacija?

– Knygos pasirinkimas yra labai individualus dalykas. Dėl to nenorėčiau vartoti tokios sąvokos kaip „istorijos žinių spragos“, nes tai veda prie tam tikro standarto ir kartu netiesiogiai verčia galvoti apie egzaminą. Tai, turbūt, yra kiekvieno egzamino tamsioji pusė, kuri tam tikrame gyvenimo etape yra neišvengiama. Tačiau svarbus ir natūralus domėjimasis, kurį gali paskatinti viešos diskusijos istorijos temomis.

Mokykloje teko kaip privalomą kūrinį skaityti Jono Avyžiaus romaną „Sodybų tuštėjimo metas“ ir matyti filmą tokiu pačiu pavadinimu. Ilgą laiką buvo viskas gerai, kol neperskaičiau Rimanto Zizo monografijos „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941–1944 m.“. Tuomet supratau, kad padėtis Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais buvo visiškai kitokia, nei pateikta romane. Lietuvos gyventojams kai kuriuose regionuose teko labai dideli išbandymai, reikėjo priimti sprendimus, kurių negali vertinti vienareikšmiškai. Kai atrandi, kad J. Avyžiaus romanas „Sodybų tuštėjimo metas“ yra gryna sovietinė propaganda, kuri buvo kalama mokykloje ir įtvirtinama kine, pradedi kitaip žiūrėti ir į to meto rašytojus, ir aktorius. Reikia suvokti propagandos galimybių mastą ir prisiminti Josepho Gebbelso mintį apie tai, kada melas tampa tiesa.

– LIMA organizuojamą istorijos konkursą, skirtą ne tik mokiniams, bet ir plačiajai visuomenei, laikyčiau viena tokių istorijos populiarinimo priemonių. Kas paskatino imtis šios iniciatyvos?

– Siekis populiarinti Lietuvos istoriją ir bandyti kurti intrigą per klausimus su tam tikra užuomina.

– Turiu prisipažinti, kad pernai ir pati dalyvavau šiame konkurse. Patirtis tikrai įdomi. Patekus į antrąjį etapą laukė finalas Seimo istorinėje posėdžių salėje ir pora malonių priedų: ekskursija po Seimą ir galimybė neformaliai pabendrauti su puikia bendraminčių bendruomene. Visus metus ramybės nedavė intriga: kas sugalvoja konkurso klausimus?

– Klausimų kūrimas vyksta keliais etapai. Pirmas etapas – LIMA nariai siūlo savo sugalvotus klausimus. Antras etapas – sugalvotų klausimų atranka. Šiais metais pavyko atgaivinti tradiciją ir pakviesti į kūrybos procesą profesionalių istorikų. Norėčiau padėkoti Lietuvos Respublikos Istorinės Prezidentūros, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro, Nacionalinės švietimo agentūros istorikams, istorikams Rimvydui ir Anželikai Laužikams.

– Laukdamas Nacionalinio diktanto gali pasikartoti vieną kitą rašybos taisyklę. Ką patartumėte tiems, kurie susigundys dalyvauti konkurse „Lietuvos istorijos žinovas“, iki kurio dar yra kelios dienos? Pasikartoti datas ar kunigaikščių giminystės ryšius?

– Yra labai daug įdomių istorinių dalykų, kurie sklando viešojoje erdvėje ir yra prieinami kiekvienam. Ir yra toks posakis – ne kiekvienas dieną mato. Svarbiausia – išdrįsti.

Galimybė pasitikrinti žinias

Nacionalinis konkursas „Lietuvos istorijos žinovas“ suteikia galimybę pasitikrinti savo istorijos žinias. Įkandin mokinių, užduotis gali atlikti ir kiekvienas suaugusysis. Tereikia vasario 12 d. nuo 10 iki 14 val. puslapyje www.istorijosmokytojai.lt ir „Lietuvos istorijos žinovo“ feisbuko paskyroje paspausti konkurso užduoties aktyvią nuorodą ir QR kodą.

Geriausiai pasirodę pirmojo etapo dalyviai bus pakviesti į antrąjį etapą, kuris vyks kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Seime.