Respublikinėje Šiaulių ligoninėje apsilankiusi projekto „Priešakinėse linijose“ komanda užfiksavo čia tvyrančią nuotaiką ir pasidalijo informacija tiesiai iš pirmų lūpų apie nesumeluotą medikų kasdienybę šalyje įsisukus koronavirusui, kur svarbus kiekvienas žmogus, pranešęs apie į jo organizmą, tikėtina, besibraunančią pavojingą šių laikų infekciją COVID-19.

Atskyrė patalpas

„Per pastaruosius du mėnesius teko Skubios pagalbos skyriaus patalpas padalinti per pusę. Į Centrinį skubios pagalbos skyrių atvyksta pacientai, kurie turi mažesnę riziką sirgti koronavirusine infekcija – čia patenka didžiausias skaičius Šiaulių regiono pacientų. O į kitą skubios pagalbos skyriaus dalį atvyksta pacientai, kurie turi didesnę riziką“, – pasakojo Šiaulių ligoninės skubiosios medicinos gydytojas Marius Ellikas.

Pasak jo, nors nuo tada, kai šalyje buvo įvestas karantinas, pacientų srautas esą sumažėjo kone per pusę, tačiau medikams čia darbų nestinga – tenka planuoti kaip elgtis koronaviruso grėsmės akivaizdoje, kokias apsaugos priemones naudoti, apgalvoti procesus juos keičiant ir tobulinant.

Nuo karščio dažnai svaigsta galva

Nepaisant to, Skubiosios pagalbos skyriuje geros nuotaikos nestinga. Personalas sako, kad esant gerai nuotaikai lengviau dirbti. Ir baimė dėl koronaviruso esą nebėra tokia didelė, kaip visa ko pradžioje. „Dabar įpratome, atrodo, kad tai – mūsų kasdienybė, kad taip buvo ir bus visada“, – tarstelėjo Šiaulių ligoninės slaugytoja Irena Damanskienė pridurdama, kad dirbant esamos situacijos sąlygomis, kai kiekviena diena pažeria netikėtumų ir skirtingų pacientų tarsi užburtame rate besisukantiems gydymo įstaigos darbuotojams, apsivilkusiems specialius kostiumus, dažnai būna karšta, svaigsta galva.

Pirmas budėjimas toks buvo, kai sakiau: „na, jaučiu, jau sergu“. Mes apie tai kalbėdavome, nes nieko nežinojome. Nors pusę dienos neturėdavome jokio paciento, bet jau mes sirgome.

Nors iškvietimų paramedikams netrūksta ir dėl kitokių pacientų negalavimų – ne tik koronaviruso, tačiau, kai pranešama apie pastarąjį, ruošiamasi ypatingai: „Velkamės kostiumą. Sunkiau – reikia ir su kaukėmis važiuoti, dėtis diskus arba akinius. Tenka daugiau saugotis, nes nežinai, ką nuvažiavęs gali rasti“, – atviravo Šiaulių greitosios pagalbos stoties bendruomenės slaugytoja Birutė Rimkuvienė.

Ir ryžtas, ir baimė

Kitas korpusas – pacientų su kvėpavimo takų infekcija priimamasis per kelias dienas buvo transformuotas į koronavirusu sergantiems pacientams skirtas patalpas. „Pirmajame aukšte yra įrengtas skubios pagalbos skyrius, trečiajame ir penktajame aukšte – pritaikyti izoliatoriai pacientams, kol dar nėra aišku, arba patvirtinti atvejai, kuriems negalima vieniems su kitais susitikti“, – pasakojo M. Ellikas.

Čia dirbanti Respublikinės Šiaulių ligoninės Bendrosios praktikos slaugytoja Roma Žilinskienė atvira – nors dabar, kai viskas pamažu atsistojo į vėžes ir medikai jau susitaikė su esama padėtimi, pradžioje buvo išties baugu. „Buvo ir ryžtas ir baimė kartu. Buvo įdomu – nauji iššūkiai, išbandymai visą laiką yra įdomūs. Su viskuo, atrodo, susitaikėme“, – sakė ji.

Atrodė, kad serga patys

Šiame skyriuje specialiomis aprangomis ir veidą dengiančiais skydais prisidengusių medikų darbas tęsiasi ištisas 24 valandas. Visi čia – it vienas kumštis nepriklausomai nuo užimamų pareigų šiuo metu darbuotojai vienas kitam gelbsti kuo tik gali. „Buvau kineziterapiaute, o dabar buvau priversta tapti registratore, suvedančia duomenis“, – šyptelėjo Respublikinės Šiaulių ligoninės kineziterapiautė-registratorė Gitana Ivanauskienė.

Intensyvios terapijos palatoje, į kurią patenka sudėtingos būklės pacientai, dirbanti bendrosios praktikos slaugytoja Greta Milevičiūtė taip pat atvira – čia užėjus dar nesant pacientui ima atrodyti, jog esi užsikrėtęs. „Pirmas budėjimas toks buvo, kai sakiau: „na, jaučiu, jau sergu“. Mes apie tai kalbėdavome, nes nieko nežinojome. Nors pusę dienos neturėdavome jokio paciento, bet jau mes sirgome“, – prisiminusi tas dienas, kai įprastos darbo sąlygos tapo ekstremaliomis, kalbėjo pašnekovė.

Slogias mintis veja šalin

Tačiau nepaisant to, kokios mintys aplanko, kai tenka priimti virusu galimai užsikrėtusį pacientą, medikai prisipažįsta negalvojantys apie jokius slogumus, nes pirmiausia yra noras tinkamai atlikti savo darbą.

„Visi algoritmai, kaip reikia elgtis, įaugę į atmintį, tuo metu darai, ką turi daryti, o visos mintys galbūt vėliau ateina. Na, va, iš ryto sužinojau, kad (paciento atsakymas dėl koronaviruso) – teigiamas. Bet toks darbas. Turime visas apsaugas, nėra ko taip jaudintis. Žmonės visais laikais bijojo nepažįstamų dalykų. Kuo labiau jį supranti, tuo mažiau nerimo lieka, nes tada įsijungia blaivus protas – žinai, ką reikia daryti, kad apsisaugotum“, – pozityvumo nelengvoje kasdienybėje nestokojo Skubios medicinos slaugytojas Audrius Pakštys.

Anksčiau ar vėliau tai baigsis

Suaugusiųjų infekcinių ligų priėmimo skyriaus korpuse įrengtos ir trys izoliacinės palatos, kuriose yra papildoma galingesnė ištraukiamoji ventiliacija, o kiekvienas žmogus yra atskirtas, kad pacientai nesusitiktų. Prie kiekvienos iš minėto pobūdžio palatų ligoniams ant kėdės yra padedamas maistas, kurie, jei yra judrūs, pasiima patys.

Šiame skyriuje taip pat yra dvi atskiros zonos, medikai jas vadina „nešvariąja“, kur susiduriama su rizikomis, ir „švariąja“, kur darbuotojai gali bent trumpam išsilaisvinti iš specialių rūbų ir atsikvėpti.

„Kai gauni naują pacientą, kol sužinai apie jį viską, šiek tiek įtampa jaučiasi. Šiek tiek atsipalaiduoji, kitą dieną vėl nežinai, kaip bus, kokį pacientą gausi. Ir nerimas kamuoja pagalvojus, kas bus rytoj. Nežinai, kada gali būti pacientų antplūdis – visą laiką esi pasiruošęs be kam. Turime rūpintis pacientais – tokia mūsų pareiga, turime ištverti. Anksčiau ar vėliau tai baigsis “, – ryžtingai nusiteikusios kalbėjo bendrosios praktikos slaugytojos Zita Rimkuvienė ir Erika Šimkuvienė.