Apsauginės liemenės, vaistinėlės, generatoriai, pikapai – tai ne visas sąrašas to, ką nuo pirmųjų Rusijos agresijos dienų Šarūnas su draugais tiekė į frontą ukrainiečiams kariams. Kas pasikeitė per šiuos aštuonis mėnesius? Kodėl savanoriams tapo sunkiau rinkti pinigus? Ar verta į Černobylio zoną vežti turistus? Ar jaučiamas nuovargis nuo karo?

– Kaip dažnai dabar būnate Ukrainoje?

– Karo pradžioje važiuodavau kas antrą savaitę, o dabar – kartą per mėnesį. Netrukus vėl važiuosiu. Paskutinį sykį buvau Kyjive ir prie Baltarusijos sienos, kur yra Černobylio zona. Ten vaikinams nuvežiau humanitarinį krovinį.

– Kokia yra ši humanitarinė pagalba?

– Aš dirbu su kariniais daliniais. Kai prasidėjo karas, mano pirmasis konvojus buvo kovo 5-ąją – apsauginės liemenės, reikalingi fronte medikamentai, generatoriai, nuvežėme toną dyzelino ir atidavėme vaikinams. Dabar vežame apsaugines liemenes, kurias gaminame, komplektuosime vaistinėles, reikia generatorių ir automobilių, automobilių, automobilių... Visą laiką reikalingi pikapai. Aš į frontą nuvežiau jau daugiau kaip 60 automobilių. Automobiliai – tai priemonė, kuri išsieikvoja. Pas mus sakoma: jei nuvežei automobilį ir jis išlaiko daugiau nei dvi savaites, tai tikriausiai jį perdavei kažkam ne tam.

– Vasario–kovo mėnesiais rasti ir nupirkti apsauginių liemenių buvo sudėtinga, jas išpirkdavo akimirksniu.

– Taip, buvo tokių sunkumų. Iš pradžių ir aš stengiausi nupirkti apsauginių liemenių, bet nebuvo, kur, be to, jų tiekimo terminas – ne mažiau kaip mėnuo. Tokie terminai netiko. Ir visiškai sukomplektuotų apsauginių liemenių kaina iki karo buvo 500–600 eurų, o paskui pašoko iki 1 000 eurų ir daugiau. Tada su vaikinais pasitarėme ir nusprendėme, kad galime pagaminti patys. Ir mums pavyko. Dabar apsauginės liemenės savikaina yra 120–150 eurų, taigi galime kelis kartus daugiau apsauginių liemenių nuvežti į frontą. Didžiausia problema – šarvų plokštelėms reikalingi metalai. Iki karo 1 t kainavo 2,6–2,8 tūkst. eurų, paskui kaina staigiai šoktelėjo iki 3,5 tūkst. ir vienu metu metalų apskritai nebuvo. Mes pirkome Turkijoje ir gabenome laivais, ieškojome sandėliuose Skandinavijoje. Dabar jau galima nupirkti metalų.

– Jūs dirbate tik su kariškais. Kaip juos radote? Gal jie rado jus?

– Aš nuo 2015 m. Ukrainoje turiu verslą ir labai daug pažįstamų. Dauguma jų yra tokio amžiaus, kad išvyko kariauti. Žinoma, iš pradžių vežiau jiems. Dabar mano sąrašas – ilgas. Žmonės laukia eilėje, paraiškas siunčia elektroniniu paštu. Niekada nedirbau su jokiomis organizacijomis. Net kai į mane kreipiasi kokia nors organizacija, klausiu: „Kam? Kariškiams?“ Maloniai prašau pasirūpinti, kad gaučiau užklausą iš karinio dalinio su vado parašu ir telefono numeriu, kuriuo galėčiau paskambinti. Kartais savanoriai iš karinio dalinio atvyksta paimti krovinio. Man atsiunčia asmens, kuris jų vardu atvyks, pasą – tada galima atiduoti. Taip, kartais kyla bėdų, kai humanitarinė pagalba patenka į karinius dalinius ir keliauja į sandėlį, vaikinų nepasiekia. Tada taip pat stengiamės – atvažiuojame, atiduodame kiekvienam kariui į rankas, vadas tik paskiria. Vežėme ir drabužių, ir generatorių, daug medikamentų, pavyzdžiui į Kyjivo gimdymo namus. Dabar iškilo sunkumų – nepakanka pinigų, kad galėtume surinkti tai, kas reikalinga.

– Kur gauti pinigų? Mūsų savanoriai renka feisbuke, kituose socialiniuose tinkluose. Kaip darote jūs?

– Elgiamės taip pat, aš visus pinigus surinkau per feisbuką. Karo pradžioje feisbuke parašiau, kad, štai, vaikinai, darome tokį dalyką, reikia daug pinigų... Štai ir viskas, atsirado pinigų. Tada mano profilyje buvo 200 tūkst. sekėjų, o dabar jau nėra. Feisbukas uždarė mano profilį. Priežastis? Ta, kad aš kelis sykius parašiau, jog rusai yra kacapai. Dirbantys feisbuke lietuviai pasakė, kad tikrinantys turinį redaktoriai yra rusakalbiai, todėl čia viskas aišku. Dabar turiu naują profilį, jame jau yra daugiau nei 25 tūkst. sekėjų.

– Ar nesusidarė įspūdis, kad dėmesys įvykiams Ukrainoje sumenko?

– Taip, feisbukas rodo, kiek žmonių pamatė įrašą, kiek yra komentarų ir kad jų skaičius sumažėjo dešimt kartų. Karo pradžioje pinigų buvo daug, reikėjo tik spėti juos leisti: daug ką pirkti, gamybos tempai buvo tokie, kad vos spėdavome kas savaitę išvežti po 500 apsauginių liemenių. Dabar per mėnesį paruošiame iki 100 apsauginių liemenių. Viskas, pinigų nėra, ir automobiliai smarkiai pabrango. Karo pradžioje pirkdavome pikapą už 3–4 tūkst. eurų, ir tai buvo geri automobiliai, kuriuos buvo galima išsyk vežti į frontą. Paskui Europoje ir Skandinavijoje jie baigėsi. Dabar automobilius su vairu dešinėje perkame Didžiojoje Britanijoje už kainą, siekiančią iki 5 tūkst. eurų, ir jie yra supuvę, prie jų reikia daug dirbti. Be to, prisideda pristatymo išlaidos.

Manau, kad būtina rodyti, net ne todėl, kad žmonės suprastų tragedijos mastą, užjaustų ukrainiečius. Svarbiau, kad tai nepasikartotų ateityje. Kad visi suprastų, kas yra Rusija ir ką ji skleidžia.

– Ar buvo nutikę, kad krovinys patektų į apšaudymą?

– Į tiesioginį apšaudymą patekę nebuvome. Buvo įvairių nutikimų. Komendanto valanda, mes negalime išvažiuoti, tada neturėjau Ukrainos saugumo tarnybos leidimo. Apsinakvojome viešbutyje Kyjivo šiaurėje. Naktį guliu lovoje, girdžiu, kaip virš manęs, tiesiai virš galvos fu fu fu – lekia gradai. Kažkur netoli įsikūrusi baterija. Paskui pasigirdo bum bum, o tada – artilerija... Ir iš garso supratau, kad šaudo iš čia, o ne į mus, galime ramiai miegoti. Arba, man skambina mūsų vaikinai, nežino, ką daryti. Aš sakau: vaikinai, spręskite patys, jūs – savanoriai. Ačiū Dievui, jiems nepavyko atvažiuoti… Tą naktį Charkove buvo tikra sumaištis.

– Jūs dirbate su ukrainiečiais. Kaip manote, ar mes vieni nuo kitų labai skiriamės?

– Mentalitetas skiriasi nelabai. Bėda ta, kad Ukraina ilgą laiką palaikė glaudžius santykius su Rusija ir visas blogis kyla iš jos: korupcija, netvarka... Mes nuo Rusijos pasitraukėme šiek tiek anksčiau. Kai Ukrainoje pradėjau dirbti 2015 m., jaučiausi kaip Lietuvoje dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, subyrėjus Sovietų Sąjungai. Ir tada supratau, kad Ukraina yra toje stadijoje, kurioje buvome mes, – laukiniame kapitalizme. Tačiau iki 2021 m. Ukrainoje daug kas pasikeitė, ir tai jaučiasi. Keičiasi ir mentalitetas, ir žmonės, ir kadrai, ir net ta pati policija, požiūris į korupciją – viskas keičiasi į gerąją pusę.

– Pirmaisiais karo mėnesiais, išgirdę Rusijos pareiškimus, lietuviai bijojo, kad taip nenutiktų ir jiems, o dabar?

– Dabar visi nusiramino. Kai prasidėjo karas, galvojome, o kur jis plis toliau, frontas labai didelis – nuo Kyjivo iki Odesos. Gal į Baltarusiją? Gal atkeliaus pas mus – šalia juk Kaliningrado sritis. Paskui visi suprato, kad Rusija kankinsis su Ukraina ir kitų šalių nepuls. Tačiau kai vyksta kas nors arčiau: energetikos krizė, manau, bus ir finansų krizė... Po Naujųjų metų, kai ateis sąskaitos už šildymą, už tai, kad vištą kepė elektrinėje orkaitėje... Tada matysime. Prisitaikė visi. Ukrainoje taip pat iš pradžių visi leidosi į rūsius, o dabar, paskelbus oro pavojų, ten slepiasi tik dviejų trijų penkiaaukščio namo butų gyventojai. Kyjive – kaip ir iki karo: nėra kontrolės postų, restoranai veikia, žmonės linksminasi. Taip, ten skraido raketos, bet niekas į jas rimtai nežiūri. Jie sako: nekreipk į tai dėmesio.

– Jūs parašėte knygą apie Černobylį. Ar gali Černobylio zona tapti turistiniu objektu? Kas bus su tragedijų Ukrainoje vietomis: Buča, Iziumu, Mariupoliu?

– Nuo 2015 m. veždavau ekskursijas į Černobylio zoną. Lįsti ten, kur negalima, mano hobis. Tai buvo mūsų bendra istorija. Černobylio tragedijos metu buvau vaikas, mes su tėvais ilsėjomės prie jūros, mums pasakė, kad viskas normalu. Tai didelio masto tragedija, kaip Biblijos istorija. Kai manęs klausia apie zoną, sakau, kad taip atrodys visa žemė, jei rusams leisime elgtis taip, kaip jie nori. Pripetės miestas, kuriame iki avarijos gyveno 50 tūkst. žmonių, dabar virto tiesiog džiunglėmis. Kitą dieną, kai Bučoje sutriuškino rusų koloną, žmonės pradėjo valyti gatves. Taip, tai tragedija. Aš visada pats savęs klausiu: gerai ar negerai? Guodžiuosi galvodamas apie tai, kaip žmonėms sužinoti, kas tai buvo. Jie nesidomi. Vidutinis turistų, atvykstančių į Černobylį, amžius – 26–27 metai, jie labai mažai žino apie tai, vaikšto išpūtę akis. Turiu programą televizijoje, kurioje parodžiau kelis reportažus tik apie Ukrainą. Manau, būtina rodyti, net ne todėl, kad žmonės suprastų tragedijos mastą, užjaustų ukrainiečius. Svarbiau, kad tai nepasikartotų ateityje. Kad visi suprastų, kas yra Rusija ir ką ji skleidžia.

– Pinigų striuka, o kokie jūsų planai?

– Dar turiu lėšų iki Naujųjų metų. Gruodį vyksiu, viskas jau paruošta, o po Naujųjų nežinau, ką darysime. Dabar liko tik kelios organizacijos, tokios kaip „Blue / Yellow“, kurios karo pradžioje surinko labai didelę sumą. Žinote, karo eskalavimas kelia didesnį domėjimąsi, pinigų rinkimas atsinaujina. Kai Ukraina pradėjo stumtis į priekį, išlaisvino Charkovą, Charkovo sritį, Iziumą, kai iš fronto pradėjo plaukti geros žinios, žmonėms kilo noras padėti, kad Rusija būtų pribaigta. Reikia sėkmės karo fronte, tada atsiras sėkmė ir visuose kituose frontuose.

Projektas „Sveiki atvykę į Lietuva“ iš dalies finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis.