Pažiro smūgiai

„Kodėl apie tai nieko nežinau? – paaiškėjus, kad ikiteisminis tyrimas perduotas Generalinei prokuratūrai, stebėjosi įtariamojo statusą korupcijos tyrime turintis žurnalistas D. Dargis. – Manęs niekas neinformavo, kad bylą perima Generalinė prokuratūra. Kodėl? Jei žiniasklaida praneša, kažkas kažkam nutekina informaciją. Tokią tendenciją pastebėjau ir kitų kolegų rašiniuose, ir ne visada atitinkančią tikrovę.“

Labai greitai D. Dargiui smogė dar viena naujiena – skirta prevencinė priemonė – oficialus perspėjimas. Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) viršininkas Arūnas Maskoliūnas pranešė, kad D. Dargis yra siejamas su narkotikų prekyba užsiimančia nusikalstama grupuote, jam dėl to pritaikytas oficialus įspėjimas.

„Tokio pobūdžio priemonės taikomos asmenims, apie kuriuos [...] gauta patikimų duomenų, kad šie asmenys yra nusikalstamų organizuotų grupuočių nariai arba turi ryšių su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis ar jų nariais“, – žurnalistams sakė pareigūnas.

LKPB duomenimis, D. Dargis informaciją apie užmegztus kontaktus su pareigūnais, pokalbius, susirašinėjimus, rezultatus persiųsdavo organizuoto nusikalstamumo lyderiams, kaip įrodymą apie savo atliktus darbus.

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme nurodyta, kad oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno, įgalioto Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Po tokio pobūdžio perspėjimo D. Dargis savo nuostabą išliejo socialiniame tinkle: „Nebuvo nei konkrečiai nurodyta, nei pagarsinta su kuo išties negaliu bendrauti ir apie ką. Iš to rašto nesupratau su kokiais asmenimis išvis negaliu kontaktuoti, nes per savo 20 metų trunkančią žurnalistinę veiklą informacijos rinkimo tikslais esu bendravęs su absoliučiai visais aukščiausio lygio pareigūnais – buvusiais ir esamais policijos, prokuratūros ar teismų darbuotojais bei ryškiausiais nusikaltėlių pasaulio atstovais.“

Skundas teismui

Skundas dėl LKPB skirtos prevencinės priemonės D. Dargiui pateiktas teismui. Tai patvirtino žurnalisto advokatė Aušra Ručienė: „Mes nesuprantame šio perspėjimo turinio. Daugiau informacijos gavome iš LKPB surengtos spaudos konferencijos, nei buvome oficialiai informuoti. Surašėme skundą teismui ir laukiame sprendimo. Kitas žingsnis bus Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT).“

Advokatė pastebėjo, kad tokį perspėjimą jos ginamasis gali pažeisti kiekviename žingsnyje, nes, dirbdamas savo darbą, bendrauja su labai įvairiais žmonėmis, o perspėjime nebuvo nurodyta, su kuo jis negali bendrauti, nors paprastai tokie nurodymai būna aiškūs.

„Nekreiptas dėmesys, kad D. Dargis yra žurnalistas. Nors spaudos konferencijoje pareigūnai nurodė, kad oficialus perspėjimas D. Dargiui taikomas ne kaip žurnalistui, tačiau toje pačioje konferencijoje pareigūnai taip pat nurodė, kad D. Dargis rašė straipsnius apie LKPB. Esą tų straipsnių negalima laikyti teisingais, nors pasirodžius tiems straipsniams nei dėl vieno iš jų nebuvo kreiptasi įstatymo nustatyta tvarka“, – atkreipė dėmesį advokatė.

A. Ručienė įsitikinusi, kad Organizuoto nusikalstamumo įstatymo 1, 3, 6, 7 straipsniai, tikėtina, taikyti be pagrindo. Be to, policijos įstaiga negali įpareigoti žurnalisto pateikti dokumentus, iš kurių turinio būtų galima nustatyti informacijos šaltinio tapatybę, negali klausytis žurnalistų telefoninių pokalbių, apieškoti jo namų, tikrinti jo laikmenų.

„Visa tai yra pažeista. Laukiame teismo sprendimo. Ar teisėjai nepabijos priimti teisingą sprendimą, kaip jie nuspręs, – negaliu pasakyti. Teisėjo įsitikinimu, jo priimtas sprendimas yra teisingas, bet tada turime tarptautinę institucija – EŽTT“, – nuleisti rankų neplanuoja A. Ručienė.

Emocija: D. Dargis sako, kad po pastarųjų negatyvių išgyvenimų, vestuvės buvo lauktas šviesulys. / A. Barzdžiaus nuotr.

Perspėjimai per aplinkui

Rugsėjo 17 d. teisėsauga sulaikė dėl prekybos poveikiu įtariamą kriminalų žurnalistą ir knygų apie nusikalstamą pasaulį autorių D. Dargį. Tarp įtariamųjų – ir buvęs „Aro“ pareigūnas Ovidijus Jūronas, ir už korupciją jau anksčiau teistas advokatas Artūras Jušinskis.

D. Dargis atviras – po rugsėjo 17 d. jo gyvenime pasikeitė daug dalykų. Visą laiką rašęs apie kriminalinį pasaulį ir, kaip pats įvardijo, aukštinęs teisėsaugininkus, dabar ragauja praeityje tik teoriškai žinotų vaisių skonį.

„Tapau teisėsaugos taikiniu. Tai nėra maloniausias gyvenimo epizodas. Galvoju, ieškau, žiūriu, domiuosi, kas yra tikrieji šių akcijų, kurių buvo ne viena, užsakovai. Turiu omenyje ne tik sulaikymą ir tas kelias savaitės už grotų. Dėjosi ir daug kitų dalykų, kuriuos atskleidus, žmonės sakytų, kad kažkam labai smarkiai užmyniau. Kauno tardymo izoliatoriuje man viena prižiūrėtoja sakė, kad jie visi šoke, už ką čia patekau, ir dar tokiam ilgam laikui. Mintys kyla dviprasmiškos“, – „Kauno dienai“ teigė D. Dargis.

Buvo skelbiama, kad D. Dargis kartu su bendrininkais, buvusiu „Aro“ pareigūnu O. Jūronu ir už korupciją teistu advokatu A. Jušinskiu, iš verslininko Tado Kaspučio reikalavo kyšio mainais už jo problemų sprendimą teisėsaugos institucijose. Kyšio suma galėjo siekti 200 tūkst. eurų.

Savo įvykių versijos įtariamojo statusą turintis žurnalistas aiškina vis dar negalintis pateikti. Įprastai procedūra apie tyrimo neviešinimą taikoma visais atvejais.

D. Dargis yra rašęs ne vien apie T. Kasputį. Sako, buvo dar ir nepublikuotos medžiagos apie kitus itin galingus, įtakingus ir turtingus žmones. Jis laikosi pozicijos, kad šiandienė padėtis, tikėtina, yra jo darbo, parašytų knygų ir publikuotų straipsnių ir tyrimų rezultatas.

„Yra detalių, apie kurias negaliu plėstis. Kiekvienas neatsargus žodis gali atsisukti prieš mane. Tą vakarą, atvykus prie namų, iššoko pareigūnai iš automobilių. Išsigandau, galvoju kažkokie nusikaltėliai puola. Paskui viską stebėjau kaip per rūką, – pirmąsias sulaikymo minutes prisiminė D. Dargis. – Man jau kiek anksčiau buvo perduota, kad vieną dieną „prisirašysiu“, kad per daug neįsijausčiau, kad per daug informacijos prisirenku. Ir ką, turėjau keisti savo darbą? Ką daryti?“

Neteko archyvo

Ši byla sulaukė didžiulio susidomėjimo, viešo svarstymo, „nejau D. Dargis toks įtakingas“ ir pan. Rašytojas ir žurnalistas neslėpė, kad per jo namuose vykusias kratas buvo paimta daug dalykų, susijusių su jo žurnalistiniais tyrimais, knygomis, darbais.

Neišėjo, kaip Las Vegase, susituokti tą pačią akimirką.

Labiausiai D. Dargį stebino, kad šiam tyrimui buvo mestos didžiulės pajėgos. Esą vien per kratą jo namuose, atrodo, dalyvavo skirtingų padalinių pareigūnai. Tačiau labiausiai žeidė kai kurių pareigūnų elgesys.

„Gal net sakyčiau, kad kai kurie veiksmai demonstravo kerštą. Tik nesuprantu, kam viso to reikėjo, kam tokios milžiniškos pajėgos mestos“, – stebėjosi D. Dargis.

Kiekvienam normaliam žmogui vien sulaikymas yra didžiulis smūgis, o čia dar kratos namuose, automobilyje. Paryčiais jau veža į areštinę kitame mieste. Ar tai priminė Holivudo filmą? Anot D. Dargio, tai labiau priminė rusiškus ar baltarusiškus teisėsaugos naudojamus psichologinio gniuždymo metodus: „Esu matęs, kai į teismo salę solidžios kriminalinės praeities žmones veda be antrankių, o aš su antrankiais sėdėjau savo bute. Ar tikrai to reikėjo? Ką aš galėjau tokio baisaus padaryti, kad mane namuose reikėjo laikyti surakintą? Labai iškalbingas faktas.“

Negana to, per kartas išneštas 30 metų kauptas archyvas – tai ir dokumentai, interviu tekstai, vaizdo ir garso įrašai. Per pastaruosius keturiolika metų D. Dargis parašė dešimt knygų. Paskutinioji – „Lietuvos žudiko Nr. 1 atsivėrimas“ galėjo ir nepasiekti skaitytojų. Laimei, leidybai paruoštas tekstas jau buvo maketuotojo kompiuteryje. Šiandien daiktai jau sugrąžinti.

Jaudinasi dėl artimųjų

Kokia šiandien D. Dargio kasdienybė? „Kasdien pasiekia vis nauja informacija. Kiekvieną dieną vis kokia nors naujiena. Įdomu, iki ko viskas nueis. Aišku, nemalonu, bet labiau jaudinuosi dėl savo artimųjų – mamos ir žmonos. Man viskas vienaip, o jos turėjo pakelti visą aplinkinių spaudimą, atsakinėti į klausimus, – išgyvenimų neslėpė D. Dargis. – Mano šeima – paprasti žmonės, nesame kažkokie kriminaliniai veikėjai, kuriems rizika, suėmimai, kratos būtų įprasti. Visą gyvenimą pinigus uždirbau iš informacijos sklaidos, knygų leidybos, vaizdo įrašų kūrimo. Bendravau su labai įvairiais žmonėmis – teisėsaugininkais, kriminalinio pasaulio žmonėmis, stebimais policijos, ir tai yra normalu, nes esu žurnalistas.“

Likimas D. Dargio nepagailėjo. Smogė į jautriausią vietą – praėjus mėnesiui nuo suėmimo, D. Dargis sužinojo apie dėdės Alvydo Dargio mirtį.

„Manau, kad mano situacija turėjo įtakos. Negalėjau tuo metu su juo susisiekti – nuo sulaikymo momento iki spalio 1 d. Man grįžus, artimieji vis užsimindavo, kad dėdė neatsiliepia. Tačiau, galvojau, maža ką, senas žmogus, gal telefoną kur padėjo, negirdi skambučio. Galiausiai telefonas buvo išjungtas. Tada jau sunerimau ir paraginau artimuosius nuvažiuoti pas dėdę. Buvo neramu“, – prisiminė D. Dargis.

79-erių A. Dargio kūnas buvo rastas jo namuose Kaune. Rašytojas ir žurnalistas A. Dargis daug metų rašė žurnalui „Nemunas“, vėliau kaip specialių žurnalistinių tyrimų autorius laikraštyje „Lietuvos rytas“. Parašyta šimtai publikacijų skirtingomis temomis.

„Man labai liūdna. Su dėde siejo artimas ryšys. Daug bendravome. Ilgai diskutuodavome ir apie praeitį, dabartį, apie darbus, kūrybinius projektus. Kalbėtis galėdavome valandų valandas. Netekau vieno artimiausių žmonių. Labai liūdna“, – D. Dargiui dar skaudžiau, kad mylimo žmogaus mirtis, atsitiktinai ar ne, bet sutapo su rimtais jo išgyvenimais.

D. Dargiui nepraslydo pro akis kelios detalės – ant dėdės rašomojo stalo kalendoriaus buvo atversti rugsėjo 20–21 d. lapeliai, o prie telefono gulėjo lapelis su sūnėno advokatės telefono numeriu.

Rugsėjo 20 ir 21 d. buvo pačios baisiausios dienos žurnalisto artimiesiems. Tikėtasi, kad įvyko nesusipratimas ir praėjus 48 valandoms D. Dargis bus paleistas, tačiau teismas tenkino prokuroro prašymą ir D. Dargiui buvo skirta suėmimas: „Visiems buvo didžiulis šokas. Neabejoju, kad ir mano dėdei buvo labai netikėta. Neabejoju, kad jis ieškojo galimybių susisiekti su mano advokate A. Ručiene, tik nežinau dėl ko, bet turime minčių, dėl ko jis to norėjo.“

Debiutas: knyga „Lietuvos žudiko Nr. 1 atsivėrimas“ – pirmas toks Lietuvos kriminalinio pasaulio šulo pasakojimas. / D. Dargio asmeninio archyvo nuotr.

Vestuvių šviesa

D. Dargis šypteli, kad pastaruosius tris mėnesius gyvenimas yra nenuspėjamas. Tačiau užsiminus, kad jo neseniai įvykusias vestuves kai kas vadino „puota maro metu“, rašytojas atkirto: „Man neįdomu, kas ką šneka. Anksčiau buvo neįdomu, dabar tuo labiau. Neuždrausi žmonėms šnekėti ar komentuoti.“

Prekybos poveikiu įtarimų kuprą nešantis vyras atviravo, kad vestuves su mylimąja Viktorija planavo jau seniai ir neslėpė, jog šiam žingsniui paskatino ir teisėsaugos mėsmalė: „Taip, pagalvojome apie tai, kad šie metai buvo sudėtingi, o užbaigti juos norėjome kuo šviesiau. Tai nereiškia, kad viskas baigėsi. Buvo sudėtingų dalykų, apie kuriuos žiniasklaida nerašė, bet kiek galima tų juodų spalvų. Tad nusprendėme su Viktorija įtvirtinti santuoką.“

Pora kartu jau aštuonerius metus. Šventė, anot D. Dargio, nebuvo labai planuota, vyko artimiausiųjų rate. Pasirengti užteko mėnesio. „Norėjome susituokti praėjus keletui savaičių, kai išėjau į laisvę, bet teko luktelėti. Neišėjo, kaip Las Vegase, susituokti tą pačią akimirką.“

Santuokai įtvirtinti pora pasirinko Kauno rotušę, miesto, kuriame gimė ir augo, Santuokų rūmus, kuriuose tuokėsi ir jo tėvai.

„Ikiteisminis tyrimas paspartino. Na, gal ne tyrimas, o emociniai išgyvenimai. Nors kalėjimo prižiūrėtojai elgėsi normaliai ir žmoniškai. Dažnu atveju kalėjimo koridoriais buvau vedžiojamas taip, kad manęs kiti tenai kalintys asmenys nematytų. Tačiau visgi laiką leidau tarp keistos biografijos žmonių, lauko kiemeliuose klausiau kalbų, kokių gyvenime nesu girdėjęs, – turinys ir manieros buvo kraupios. Nesistebiu, kad ta aplinka keičia žmones. Tik ten ne sanatorija, tai vargu ar keičia į gerąją pusę. Tai įstaiga, iš kurios visi nori kuo greičiau išeiti, – teigė D. Dargis. – Negatyvo pastaruoju metu tiek daug, kad norisi kuo daugiau šviesos. Patyriau ne tik negatyvo, o ir visokių melagienų.“

Kankinimo sistema

Paleistas iš suėmimo D. Dargis buvo papuoštas apykoje. Likus kelioms dienoms iki vestuvių, apykojė buvo nuimta. Tačiau dar ir šiandien žurnalistas keiksnoja šią neva švelnią kardomąją priemonę: „Daugybė absurdų buvo su apykoje. Tai dar viena žmogaus kankinimo sistema. Per pusantro mėnesio tą įtaisą man keitė tris kartus. Einu į parduotuvę, o apykojė rėkia, kad eičiau į lauką, vaikštau lauke, apykojė kviečia eiti į lauką, važiuoju automobiliu autostradoje – rėkia, kad gali būti pažeidimas.“

Už įtariamojo statusą šią puošmeną pelnęs vyras neatmeta, kad tokius cirkus lėmė pasenusi įranga. Esą Vilniaus policijos komisariate jam išaiškino, kad apykojės turi tik 3G ryšį, todėl nutrūkus signalui jos priima tai kaip pažeidimą, nors nieko neleistino asmuo nedaro.

Anot D. Dargio, nešioti apykoję buvo nesibaigiantis chaosas ir kančia. „Dar ir šiandien girdžiu prietaiso keliamus garsus, nors jau nenešioju, – praeities nemalonumus mini D. Dargis. – Aš suprantu, kad kriminaliniams nusikaltėliams, narkobaronams kontroliuoti gal ir reikia ko nors. Tačiau man kam reikia? Ką aš darysiu? Man ir taip rūpesčių iki kaklo, o dar uždeda tokį apinasrį. Visiška nesąmonė. Man įdomu, kokiose bylose skiriama tokia kardomoji priemonė, tik jau ne žurnalistui, kurio istorija iki galo neaiški.“

„Kauno diena“ primena, kad D. Dargis neneigia fakto, kad yra pažįstamas su kitais dviem įtariamaisiais, tačiau tvirtina, kad vien pažintis su asmenimis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Per kratas rašytojo namuose buvo paimta pinigų. Anot D. Dargio, vėliau teisėsaugai paaiškėjo, kad jie priklausė žmonai – tai buvo ilgus metus kauptos santaupos.

Naujausias projektas

Straipsnio pradžioje minėjome, kad per kratą D. Dargio namuose jis neteko viso savo kūrybinio archyvo. Tačiau laimingo dėl atsitiktinumo naujausia knyga pasiekė skaitytojus.

„Sigito Gaidjurgio istoriją planavome išleisti iki šių įvykių. Knygos maketuotojui pavyko laiku persiųsti medžiagą ir viskas išėjo be trukdžių. Per kratą buvo paimtas mano telefonas, kompiuteris, kiti asmeniniai daiktai, susiję su informacijos laikmenomis. Tarp konfiskuotų daiktų buvo ir naujausios knygos failas. Pasisekė, kad kopija buvo pas knygos maketo autorių“, – pasakojo rašytojas.

D. Dargis nėra naujausios knygos autorius. Jis yra knygos leidėjas ir redaktorius. „Gavau knygos rankraštį, prie kurio reikėjo nemažai pasėdėti, juk žmogus ne rašytojas. Reikėjo paprakaituoti, kad visa tai pavirstų į knygą, – apie iki gyvos galvos kalėti nuteisto garsiausio Lietuvos žudiko S. Gaidjurgio rankraštį pasakojo D. Dargis. – Mūsų nuomonės dėl galutinio knygos varianto skyrėsi. Išsiskyrė ir dėl knygos pavadinimo. Jis norėjo kitaip, kai ką jis norėjo labiau akcentuoti, bet likome prie mano varianto. Mes esame leidėjai ir siūlome tokį variantą, kuris būtų skaitomas, patrauklesnis žmonėms. Istorijos apie tokius žmones yra populiarios.“

2024 m. vasarą su D. Dargiu kelis kartus susisiekė laisvėje esantys S. Gaidjurgio žmonės, vėliau vyko pokalbis telefonu su rankraščio autoriumi, o galiausiai ir susitikimas. D. Dargis su S. Gaidjurgiu jau buvo bendravęs anksčiau, prieš keturiolika metų, tuomet veikusiame Lukiškių kalėjime.

„Tąsyk jis priminė už grotų kalinamą įniršusį ir bet kam pasiryžusį žvėrį“, – prisiminė D. Dargis. Susitikimas Marijampolės kalėjime buvo visiškai kitoks – S. Gaidjurgis atrado Dievą, buvo ramesnis, daugiau šypsojosi.

„Man tas projektas pasirodė įdomus, kad toks Lietuvos šiurpintojas parašė apie save. Atskleidė ir savo vaikystės paveikslą, kuris labai slogus ir tamsus. Taip, apie S. Gaidjurgį daug skaičiau ir daug metų atgal bendravome, kūriau serialą „Lietuvos pajūrio monstrai“, bet taip atvirai jis niekada nekalbėjo. Dabar visiškai atsiskleidė“, – apie knygoje išklotą žudiko gyvenimą sako leidėjas.

S. Gaidjurgis nuteistas dėl septyniolikos nužudymų, kurie buvo įvykdyti per mažiau nei metus – nuo 1997 m. lapkričio iki 1998 m. liepos. Inkriminuoti aštuoni sprogimai. „Padariau tai ar ne, niekam nebuvo įdomu. Kažkas turėjo ir pasiekė galutinį tikslą – visiems laikams įkišti mane į kalėjimą“, – D. Dargis knygoje cituoja pokalbį su S. Gaidjurgiu.

Atgaila ar honoraras?

„Lietuvos žudiko Nr. 1 atsivėrimas“ – pirmas toks Lietuvos kriminalinio pasaulio šulo pasakojimas. Kai kurios aprašytos situacijos stebina detalėmis – kaip taip smulkiai prisiminti tokius senus įvykius. Tikri, neanonimiški herojai, santykiai, išdavystės.

„Knygoje minimi Kauno nusikalstamo pasaulio veteranai, kai kurie dabar jau verslininkai. Kai kurių nėra gyvųjų tarpe. Vis dėlto, tai knyga apie tamsią 1990 m. Lietuvą“, – apibendrino D. Dargis.

Ir išties knygoje nėra nieko šviesaus nuo pat S. Gaidjurgio vaikystės iki tapimo negailestinga žudymo mašina. Net ir pasakojimai apie mylimas moteris – tokie menki, palyginti su S. Gaidjurgį supusia tamsa, neapykanta, žiaurumu, negailestingumu, bet kokios problemos sprendimu smurtu.

Keturios sugyventinės ir vienintelė sutuoktinė, kurios S. Gaidjurgiui padovanojo šešis vaikus, nė kiek nesušvelnina žudiko paveikslo. „Jis akcentavo, kad yra tiki į Dievą jau apie dvylika metų. Sakė, nori atsiverti ir žmonėms papasakoti, išpažinti savo nuodėmes. Toks buvo jo motyvas – nieko neslėpti, būti atviram. Aišku, pažadėtas honoraras – ne antrame plane“, – žudiko atsivėrimo motyvus aiškino D. Dargis.

Tačiau ar knygos eilutėse leidėjas perskaitė, pajuto gailestį, tikėjimo Dievu paskatintą atgailą? „Sako, kad buvo pernelyg lengvabūdiškas, kad galėjo gyventi kitaip, bet ar gailisi, sunku pasakyti. Aš daug su juo kalbėjau, viename interviu yra sakęs, kad gaili tų žmonių ir galėjo geriau jų nežudyti. Jis aiškino, kad keršijo tiems, kurie kenkė jo draugams ir žudė.“

„Prisitaikėliai, valdžiai pataikaujantys žurnalistai uoliai gyrė ir šlovino visus prokurorus, teismus ir taip kėlė jų reitingus. Nuolat rašė, kad esą šie profesionalai išnarpliojo mūsų didelę bylą ir padėjo šioje istorijoje galutinį tašką. Mane apkaltino ir nuteisė kone surašę pasakas, neva be jokio motyvo ir šiaip sau užsimanęs žudžiau žmones. Skelbė, kad taip lenktyniavau su Juodriu – kuris iš mūsų daugiau nužudys nekaltų aukų“, – rašo S. Gaidjurgis.

Vis dėlto nustebino S. Gaidjurgio nenoras išeiti į laisvę, na, gal tik pasigėrėti gamta: „Taigi neįsikibkite vien į trumpą gyvenimą, poreikių tenkinimą. Verčiau siekite amžinojo gyvenimo ten, kur nėra laiko. Aleliuja.“