Kaip nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šią savaitę priimtoje neskundžiamoje nutartyje, pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nekilnojamojo turto paveldo vertinimo tarybos aktą ir įpareigoti Kultūros paveldo departamentą panaikinti pastato registraciją Kultūros vertybių registre.

2012 metais pastato savininkas gavo leidimą rekonstruoti jį į parduotuvę ir teigė, jog nežinojo, kad ketinama suteikti pastatui teisinę apsaugą. Jis teigė, jog pastato vertinimo procesas nebuvo atliktas išsamiai, o nurodytos išvados nesuteikė pagrindo konstatuoti vertingųjų savybių buvimo.

„Pastatas mažai skiriasi nuo šalia toje pačioje gyvenvietėje esančių skirtingais laikotarpiais pastatytų pastatų, kurių dauguma yra stačiakampės formos, su raudonų plytų dūmtraukiais bei horizontalaus apkalimo medinėmis lentelėmis“, – teismo nutartyje cituojami pareiškėjo argumentai.

Jis taip pat abejojo, ar aplinkybė, jog šios sinagogos pastate 1941 metais prieš išvežant sušaudyti kelias dienas buvo saugomi žydai, savaime sudaro pagrindą pripažinti jį vertybe, neatsižvelgiant į memorialinę reikšmę.

Kultūros paveldo departamentas teigė, jog įrašant pastatą į registrą, buvo atlikti istoriniai tyrimai, kurie apėmė literatūros ir kitų įmanomų rasti šaltinių analizę, tuo tarpu pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, galinčių paneigti komisijos nustatytas aplinkybes.

Atmetęs skundą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šis pagrįstai pripažintas vertybe.

Pastatas mažai skiriasi nuo šalia toje pačioje gyvenvietėje esančių skirtingais laikotarpiais pastatytų pastatų.

„Iš Tarybos narių diskusijų metu pateiktų argumentų buvo matyti, kad Tarybos nariai akcentavo aplinkybę, jog Pastatas primena įprastą pastatą ir gali susidaryti įspūdis, jog jame nėra reikšmingų savybių. Tarybos nariai pažymėjo, kad sinagogos buvo neišvaizdžios, daug kur labai sunku atskirti, kad ten ne sandėlis, o sinagoga“, – nutartyje minimi Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentai.

Šią poziciją patvirtino ir apeliacine tvarka skundą nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Jis, be kitų dalykų, atkreipė dėmesį, kad savininko neinformavimas apie jo turto svarstymą dėl vertybės statuso suteikimo nėra pagrindas naikinti tokį sprendimą.

„Tokią išvadą lemia būtinybė operatyviai apsaugoti nekilnojamojo turto vertybės vertingąsias savybes, bei tai, kad Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė“, – paskelbė teismas.