Švietimas yra vienintelis kelias į sėkmę neturint milijardinio palikimo, portalui LRT.lt sako žurnalistas Virginijus Savukynas.

Kaip teigia jis, jei visuomenė tinkamai įvertintų švietimo reikšmę, pagarba mokytojams būtų ne tik žodžiai, bet ir realūs veiksmai.

– Kodėl sutikote dalyvauti Lietuvos Švietimo ateities forumo ir jo prezidentės Vilijos Targamadzės rengiamoje diskusijoje apie tai, kas yra geras mokytojas? Ar keliami klausimai jums aktualūs?

– Pats turiu du sūnus, iš kurių vienas baigė trečią klasę, o kitas tuoj eis į mokyklą. Taigi kuo toliau, tuo labiau švietimo situacija domiuosi ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Įdomu, kaip mokomi vaikai. Tai svarbu, nes mokykla yra vieta, kur padedami pamatai vaikų ateičiai, o aš noriu, kad mano vaikams sektųsi.

– Ką manote apie dabartinę švietimo sistemos situaciją?

– Yra daug gerų dalykų, tačiau ir tokių, kurie kelia abejonių. Mano įsitikinimu, mokykla yra ta vieta, kur išmokstama ne tik skaičiuoti, skaityti, geografijos ar chemijos. Tai platesnis dalykas, nes mokykloje ugdomos vertybės – atsakomybė, pareigingumas. Intencija sumažinti vaikų streso lygį taip pat labai gera, bet čia ir matau problemą – vaikai nevertinami pažymiais, tėvai tik sužino, kokiam lygiui priklauso jų atžalos.

Nežinau, ar reikia bijoti pažymių, nes tai leidžia orientuotis, tuomet lengviau suvokti, kurioje srityje vaikui reikia labiau pasistengti. Dabar mokytojai vietoj pažymių turi rašyti pastabas, tokias kaip „aktyviai dalyvauja pamokoje“, „gražiai perskaitė eilėraštį“ ir pan. Dažnai tenka kartotis.

Mano nuomone, taip mokytojai apkraunami papildomu darbu, nes vis turi galvoti, ką rašyti. Tai šioks toks įvertinimo imitavimas, o pažymių sistema tiesiog leistų sekti mokymosi procesą. Tėvai lengviau žinotų, kai sekasi jų vaikams, nereikėtų kas savaitę skambinti mokytoji ir klausinėti.

– Kas šiais laikais yra geras mokytojas ir koks jis?

– Yra įvairiausių diskusijų apie idealų mokytojų, kiekvienas gali apie tai pasisakyti. Su tuo susijusi mane neraminanti tendencija mokymosi procesą paversti pramoga, žaidimu. Tai bendra tendencija, nes net politika kartais tampa pramoga. Tačiau ar reikia pramoginiu paversti edukacijos procesą? Nežinau.

Atėję vaikai turėtų jausti pareigą mokytis, o dabar viskas priklauso nuo mokytojo. Jei šis vaikus linksmins, jie kažko išmoks, jei ne, tai blogas ir mokytojas, ir mokykla.

Dabar atrodo, kad mokytojas tampa linksmintoju. Atėję vaikai turėtų jausti pareigą mokytis, o dabar viskas priklauso nuo mokytojo. Jei šis vaikus linksmins, jie kažko išmoks, jei ne, tai blogas ir mokytojas, ir mokykla.

Vaikų atsakomybės nutrynimas nėra geras dalykas. Nesakau, kad pamokos turi būti nuobodžios kaip XIX a. Tačiau į mokyklą ir visur kitur besiskverbianti pramogų logika mane neramina. Gyvenimas nėra vien pramoga. Visi neva žino, koks turi būti mokytojas, bet reikia kalbėti ir apie mokinius – ką jie turi padaryti. Žinoma, yra mokinių pareigos, bet realybė visiškai kitokia.

– Manote, kad mokiniams suteikiama vis daugiau laisvių ir teisių, o mokytojams – tik didėjantys reikalavimai?

– Tiesiog yra mokyklų, kur surašytos mokinių pareigos, bet net nenumatyta, kaip tai įgyvendinti. Yra ir taisyklės, bet jų nesilaikoma. Jei pažiūrėtume į JAV, ten mokyklose taisyklių laikytis būtina. Jei jos netinka, ieškai kitos mokyklos, kur vienos ar kitos taisyklės nėra. Mūsų šalyje viskas gražu tik popieriuje, bet realybėje tai neveikia. Yra pasakojimų, kaip atėjęs vos vienas vaikas gali sugriauti ir demotyvuoti visą klasę.

Svarbus ir dar vienas dalykas. Kalbame apie mokytojus ir vaikus, tačiau yra ir trečias dėmuo – tėvai. Manau, kad reikia diskutuoti apie visus šiuos dėmenis, nes tai vienas bendras darinys. Reikia kalbėti ir apie tai, kokios tėvų pareigos. Kai galvosime apie visus – mokytojus, vaikus ir tėvus – pajudėsime iš mirties taško ir prasidės gerieji pokyčiai.

– Kokia jūsų nuomonė apie mokytojų rengimo sistemą, universitetus?

– Visi žinome, kokia ilgą laiką buvo Lietuvos edukologijos universiteto situacija, kad šią įstaigą rinkdavosi tie, kuriems kitur įstoti nepavykdavo. Tai lėmė mažas LEU stojamasis balas. Taip universitetą baigdavo ne patys geriausi studentai ir tie, kurie savęs nesieja su mokykla. Tai problema.

Mano nuomone, reikia turėti mokytojo gyslelę, sugebėti dirbti su mokiniais. Žinoma, būtina išmanyti matematiką, jei mokai matematikos ir pan. Kai kalbu su draugais ar pažįstamais, auginančiais vaikus, mūsų nuomonės sutampa – gero mokytojo vaidmuo itin svarbus, nes dažnai vaikas pamėgsta būtent tą dalyką, kurį dėsto puikus mokytojas. Taigi šiuo atveju tikrai reikia kalbėti apie universitetus, rengiančius mokytojus.

– Ką kiekvienas galime padaryti, kad mokytojo profesija būtų labiau gerbiama, svarbesnė?

– Man regis, reikia įsisąmoninti frazę, kurią kartoja visi, nuo politikų iki tėvų, – kad švietimas yra visuomenės pagrindas. Jis ypač svarbus dabartiniame pasaulyje, nes tai, kas išmokta mokykloje, universitete ar kitoje įstaigoje, yra tik žmogaus mokymosi pradžia. Pasaulis greitai keičiasi, reikia prie jo prisitaikyti.

Daug profesijų, kurios šiandien patrauklios ir gerai apmokamos, po 10–15 metų gali išnykti. Pasaulis labai smarkiai pasikeis dėl technologijų, todėl mokyklose ir universitetuose turi būti įdiegta, kad mokytis reikės visą gyvenimą. Švietimas yra pagrindas, ir gerokai svarbesnis nei prieš 100 metų.

Švietimas yra vienintelis bilietas į sėkmę, jei neturi milijardinio palikimo. Net jei ir turi palikimą, mokytis svarbu, nes kitaip pinigus iššvaistysi ir jų neliks. Ir mokykla yra ta vieta, nuo kurios priklauso sėkmė. To suvokimas turi būti įprastas, tuomet ir pagarba mokytojams bus ne tik žodžiai.