Šio vakuumo neužpildo nei Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padaliniai su ribotomis eksponavimo galimybėmis, nei vienintelė profesionali, jau 25 metus veikianti LDS Kauno skyriaus „Meno parko“ galerija. Pagalvokite – Kaune yra tik viena tarptautinio lygio meno galerija! Čia nekalbame apie meno erdves, pozicionuojančias save kaip meno galerijas, tačiau iš tiesų tiekiančias turinį interjerams, ar juo labiau apie dizaino mini butikus. Ar jums tokia situacija atrodo normali? Ypač, kai įžengėme į Kauno – Europos kultūros sostinės metus. KEKS – beje, nepastatys nei šiuolaikinius meno pasaulio standartus atitinkančių parodų rūmų, nei galerijos. Kauno koncepcija keliauja iš „laikinosios į šiuolaikinę“, bendruomenė sujudinta, tai tiesa, tačiau, kur ji galės ateiti? Atgal į praeitį?

Mano rinkimų programos į LDS Kauno skyriaus pirmininko postą pagrindinis prioritetas buvo bendradarbiaujant su nekilnojamojo turto vystytojais ir privačiais mecenatais, derinant privatų ir projektinį finansavimą, įkurti naują LDS Kauno skyriaus narių kūrybą reprezentuojančią meno erdvę. Po šešių mėnesių intensyvaus darbo svajonė tapo realybe. Ilgai derinta, svarstyta, ilgai buvo dėlioti finansinio atsiperkamumo planai, apmąstytos objekto perspektyvos rajono ir miesto mastu. Burtas buvo mestas.

LDS Kauno skyrius, 32-ejus metus (1989–2021) gyvavęs Rotušės a. 26, šiemet perkelia savo būstinę į buvusį „Drobės“ fabriką Šančiuose, Drobės g. 62, ir čia atidaro naują, dešimtąją, LDS galeriją. Tai istorinis žingsnis LDS Kauno skyriaus gyvenime. Ar tai labai svarbu? Taip, siekiant išvengti istorinio prisirišimo prie vietos, kuri daugiau neburia savo kūrėjų, nebent palaiko juos emociškai. Su visa pagarba daugiamečiam menininkų įdirbiui, prisirišimas tik prie lankytinų vietų man asmeniškai primena ataskaitinį muziejaus lankymą. Į tai, mano manymu, Kauno skyrius ir buvo panašus nemažai metų – į prisiminimuose lankomą vietą.

Pokyčiai buvo reikalingi ne tik vietai su blausiu apšvietimu, gremėzdiškais, jau nebefunkcionaliais baldais, pereinama susirinkimų vieta, kuria reikėdavo dalytis kartu su nuomininkais, elementarios bendravimo – susitikimų erdvės nebuvimu, tvyrančia menkiausio kūrybinio judesio baime. Juk tai kainuoja! Taupyti reikia. Labai reikia. Tačiau taupymas neinvestuojant į komunikaciją yra tolygus lėtam merdėjimui. Tokia situacija iš pažiūros yra stabili, nes niekam nekliūva, jos net niekas nepastebi. Deja, LDS Kauno skyriaus iš tiesų niekas nepastebi. Jo veiklos akcentu ilgainiui tapo „Meno parko“ galerija, kuri koncentruojasi tik į parodinę veiklą. Ir tai labai gerai. Kaip galerijai – tai gerai.

Tačiau LDS – tai pirmiausia nariai. Kiekvienas jų – asmenybė, charakteris, dailininkas, turintis savo manierą, techniką, išpažįstantis tam tikras vertybes. Tai klubas, kurio narius vienija noras kurti ir bendrauti. Taigi, atsiekime kūrybą nuo parodinės veiklos. Paroda yra tam tikro kūrybos etapo pabaiga. Sugalvojau, padariau, pasirašiau. „Ergo sum.“ Tačiau, koks tai ilgas kelias – nuo šmėstelėjusios minties, tos motyvo pagavos iki realizacijos, kad ir popieriaus lakšte.

Šiuo atveju visai nesvarbu, ar menininkas lieja akvarelę, ar kuria grafinį dizainą, skulptūras ar instaliacijas, kokias medžiagas naudoja, kokį žanrą pasirenka – realistinį, buitinį ar religinį, nesvarbu, kas jį motyvuoja: meno terapija ar plenerinė kūryba, o gal objektai viešosiose miestų erdvėse. Mes kalbame apie kūrybinę intenciją ir kūrybinį idėjų ir norų banką, kurį sudaro asociacijos narių kūryba.

LDS Kauno skyrių matau kaip meno agentūrą, ne tik užsiimančią parodine veikla, bet ir kuriančią asociacijos nariams galimybes tą parodinę veiklą įgyvendinti, kalbantis su jais apie tai, kaip tai geriausia padaryti, atsižvelgiant į jau išvardytus stiliaus ir autoriaus poreikių niuansus. Tokių veiklos pokyčių tikslas – kokybiškai reprezentuoti įvairių menininkų kartų atstovus per jiems priimtinas veiklas ir renginių tipus, taip pristatant jų kūrybos archyvus, perduodant kūrėjų patirtį, atkreipiant dėmesį į jaunosios kartos eksperimentus.

Mano pasiūlymas – LDS Kauno skyriui tapti gyvojo archyvo platforma. Šiek tiek laboratorijos ir tyrimų, šiek tiek galerinio darbo ir, be abejo, akcentas – meno fondas.

„Meno agentūra“ – tai naujas požiūris į senos kartos organizacijos tipą. Mano pasiūlymas yra palikti menininkui spręsti, ko jis nori, ir sykiu autoriui papasakoti naujienas ir tai, ko jis galėtų norėti, ir kartu išrinkti tinkamiausią sprendimą šiems norams realizuoti. Tai posūkis nuo tik parodinės veiklos konkrečiose LDS galerijose, kurios bando žaisti meno rinkos žaidimus neegzistuojančioje Lietuvos meno rinkoje, taikytis prie meno konjunktūros brukamų standartų, meno ir menininkų skirstymo į gerus ir nelabai, kotiruojamus ir nelabai. Tačiau netgi tai nepadeda visiškai imituoti šio žaidimo dėl to, kad galerijos yra suvaržytos savo pačių įstatų – atstovauti asociacijos nariams, o juk taip norisi būti madingiems ir eksponuoti konkursų ir premijų laureatus, komercinių galerijų produktą, nes juo susidomi spauda. Aš klausiu: ar turi teisę menotyrininkai, meno kritikai ir kiti kalbėti apie meno kūrinio vertę, jeigu jie nedalyvauja komerciniame sandėryje tarp menininko ir jo kūrybos pirkėjo? Ar įmanoma skaičiais įrodyti, kad kritikų teiginiai veikia ir kaip veikia vegetuojančią meno rinką Lietuvoje? Ar veikia antrinė rinka, kurioje galima taip pat vertingai, o gal net brangiau nei pirmą kartą parduoti galerijoje įsigytą kūrinį? Meno rinka veikia tik tada, kai tokia paklausa yra. Lietuvoje, deja, žaidimas vyksta tik vieną kartą. Įsigyjama konkrečiam tikslui ir konkrečiam interjerui arba kolekcijai. Ir kurgi mes vėl atėjome? Taip, teisingai, į seno tipo muziejų. O ką daro šiuolaikinis muziejus? Komunikuoja.

Mano pasiūlymas – LDS Kauno skyriui tapti gyvo archyvo platforma. Šiek tiek laboratorijos ir tyrimų, nes jie leidžia analizuoti priežasties ir pasekmės ryšį, šiek tiek galerinio darbo, nes tai padeda pristatyti analizės rezultatus, ir, be abejo, akcentas – meno fondas, menininkų kūrybos monetizavimas, konkretaus menininkų kūrinio komercinio gyvenimo daugiaplaniškumas. Tuomet pagrįstai bus galima tęsti diskusiją (įrodant faktais) apie meno reikalingumo ir naudingumo poreikį visuomenei.

Kodėl „Drobės“ fabrikas, kodėl Šančiai? Kodėl ne „gliancinė“ (išblizginta) Laisvės alėja? Todėl, kad vietą, skirtą meno parodoms, praeivių žvilgsniams ir pokalbiams su smalsiausiais, mes jau turime. Čia 2022 m. planuojama surengti šešias parodas. Jas pamatys visi – kauniečiai ir miesto svečiai. Dar viena erdvė startuoja šių metų balandį. „Drobės“ galerija yra labiau „smegenys“, LDS Kauno skyriaus biuro ir galerijos „miksas“. Įsčios naujoms kūrybinėms LDS Kauno skyriaus narių iniciatyvoms, kurios skirtos tikslinei auditorijai, – iki patekimo į platesnius vandenis.

„Drobės“ fabrikas – analogų Lietuvoje neturinti erdvė. 1920 m. statytas industrinis objektas buvo pertvarkytas taip, kad autentiškai ir novatoriškai tarnautų naujai paskirčiai“, – teigia jo vystytojai. Profesionalios meno galerijos įkūrimas šiame gyvybingų kūrybinių industrijų centre (kur daug IT ir logistikos specialistų, fotografijos ir meno studijų ir kitų kūrybinių veiklų atstovų), sėkmingai derinančiame menininkams ir meno bendruomenei naudingą veiklą, įgyvendintas LDS Kauno skyriaus projektas, be papildomų pajamų menininkams, atliktų ir socialinę misiją – kultūros sklaidą į rajonus, kurie nėra kaip nors šiuo aspektu identifikuojami. Taip būtų reprezentuojamas LDS Kauno skyriaus potencialas ir misija – skleisti vizualaus meno kultūrą.

„Drobės“ galerija – tai bendravimo vieta, kur sudarysime sąlygas parodų autoriams ir žiūrovams bendraujant jaustis laisvai ir komfortiškai, lankytojams bus pateikiama informacija ne tik apie šiuo metu vykstančias ar planuojamas parodas, bet ir apie LDS Kauno skyrių. Be parodinės veiklos, vyks meno leidinių pristatymai, viešos diskusijos, pokalbiai su menininkais, bus filmuojami menininkų interviu tam tikromis temomis, kaupiama įrašų kolekcija, vyks paskaitos, edukaciniai seminarai, bus skiriamas dėmesys jaunajai menininkų ir meno vartotojų kartai – šios amžiaus grupės žiūrovų dėmesys bus kreipiamas į įvairių sričių meno projektus, kadangi pastebima, kad interaktyvi socialinių tinklų aplinka, šiuolaikinės medijos leidžia jaunosios kartos meno vartotojui lengviau adaptuotis tradicinėse parodinėse erdvėse.

Kita svarbi LDS Kauno skyriaus veiklos, be jau minėtos archyvinės ir parodinės, kryptis – bandymas generuoti finansinę grąžą už narių kūrinių panaudą, plėsti tos kūrinių panaudos galimybes, padėti menininkui monetizuoti kūrybą. Menininko kūrybos produktas yra ne tik jo kūrinys, bet ir paroda, mintys. Labai naudingas būtų LDS Kauno skyriaus Vizualiojo meno fondas, kurio pagrindą sudarytų LDS Kauno skyriaus narių kūriniai (esami ir specialiai sukurti), kuriuos autoriai sutiktų parduoti, leistų reprodukuoti, naudoti jų fragmentus plakatų ir suvenyrų gamybai, LDS ir Kauno miestą reprezentuojančiuose leidiniuose, reklaminėje medžiagoje, leistų nuomoti viešosioms ir privačioms erdvėms.

Pirmoji „Drobės“ galerijoje atidaryta paroda „Paroda Nr. 1“ ir atspindi būtent tai: „galeriją – biurą – kūrybinę laboratoriją“. Čia susitinka menininkas, žiūrovas ir vadybininkas. Kiekvienas galerijoje turi savo „koridorių“ (taip suformuota ekspozicija) ir forumą (didelį stalą, prie kurio ir vyksta komunikacija, t.y. „taisomi“ parodai pateikti kūriniai – deklaracijos).

Ekspoziciniu ir logistiniu iššūkiu tapusi „Paroda Nr.1“ ir LDS Kauno skyrius kviečia į savo institucinį ir meninį „restartą“. Projektu nuspręsta pabendrauti, pasikalbėti su LDS Kauno skyriaus nariais (formaliai tai vadinama labai solidžiai – kūrybos monitoringu), vizualizuoti statistiką ir biurokratiją, kuria kasdien užsiimame: sekame autorių kūrybą, registruojame jų kūrybinius laimėjimus. Šioje parodoje autorių paprašėme prisistatyti per laiko pjūvį – nuo jau minėtos būstinės deklaracijos Rotušės aikštėje (1989 m.) iki dabartinės parodos datos „Drobės“ erdvėje. Paprašėme dailininkų įvertinti laikotarpį tekstu ar vaizdu, įteikdami kiekvienam menininkui A4 formato lapą su jo vardu ir pavarde. Šiose meninėse deklaracijose matome menininkų ilgalaikius kūrybos tikslus (buvusius, esamus ar dar tik projektuojamus) ir kūrybines vizijas, gyvenimiškas pastabas ir komentarus. Projektas  tarsi deklaruoja LDS Kauno skyriaus esamąjį laiką. Šios deklaracijos – tai projekto dalyvių ir parodos kuratorių pareiškimas apie savęs suvokimą organizacijoje, pačios organizacijos statusą ir prestižą.