„Ką? Nejaugi neturime savos muzikos? Juk yra tiek daug gražių lietuviškų dainų, pvz., „Duokim garo“ šlageriai“, – pasakytų buvęs kokio nors pieno kombinato partinis sekretorius, per trisdešimt nepriklausomybės metų iš aistringo komunisto tapęs griežtu lietuvių nacionalinės skaistybės gynėju.

Tam tikru metu internete netgi buvo paplitęs idiotiškas posakis, kad mes anksčiau „rusenome“, o dabar „anglėjame“.

Mano nuomone, tai, kad užsienietiškos dainos skamba eteryje, ne tik nėra blogai, tai yra labai labai gerai, mat, mano giliu įsitikinimu, tik anglosaksiškomis, o ne lietuviškomis dainomis galima „dezinfekuoti“ Lietuvą nuo sovietinės ir rusiškosios minkštosios galios taršos, kuri per daugybę carizmo ir sovietijos dešimtmečių paveikė Lietuvos žmones.

Lietuviška popkultūra ir minkštoji galia yra pernelyg skysta, kad atsvertų rusišką. Augdamas sovietmečiu niekada savo noru nesiklausydavau nei rusiškų, nei lietuviškų dainų (nebent aplinkybės priversdavo).

Dabar, kai yra internetas ir jo siūlomos galimybės, mane visada apima svetimos gėdos jausmas, kai perklausau kokią nors anglišką, amerikietišką, prancūzišką ar itališką į „YouTube“ įkeltą 1940–1970-ųjų dainą ir suprantu, kad ji labai „primena“ kokį nors lietuviškos estrados „šedevrą“ ar „legendinį“ hitą.

Tada man visada kyla šventvagiškas klausimas, už kurį mane nulinčiuotų tiek kairieji, tiek dešinieji.

„Ar tokie reiškiniai kaip lietuviška popmuzika, kinas ir literatūra apskritai egzistuoja?“ – štai koks tas klausimas.

Taip pat norėčiau paklausti patriotais tapusių partinių instruktorių ir sekretorių: kodėl gi turėčiau žiūrėti A. Puipos arba E. Vėlyvio filmus, jeigu galiu šiais laikais pasimėgauti kūryba tų „svetimų“ meistrų, kuriuos „mūsiškiai genijai“ paprasčiausiai aklai plagijuoja? Dėl lietuvybės? Išgraužkite.