Turbūt dažnas kelionių agentūrų darbuotojas sutiks: vienas populiaresnių pageidavimų viešbučiui – kad jame nebūtų daug lietuvių. Gal ir suprantama, jei stengiesi nesutikti pažįstamų, kai romantiškai atostogauti vyksti ne su savo žmona. Bet abejoju, ar šuo pakastas būtent čia. Tautiečių nebuvimas – tarsi pliusas šalia paplūdimio kaip iš atviruko, šiltos jūros ir maitinimo "viskas įskaičiuota plius". Pageidavimas, aišku, kiek komiškas, nes kas tokie patys prašantieji – uzbekai?

Dar yra garsusis komplimentas menui: "Sunku patikėti, kad čia lietuvių kūryba!" Gėda prisipažinti, bet ir pati esu taip pasakiusi apie sužavėjusius muzikinius kūrinius, knygas ar filmus, kol suvokiau, kaip nusišneku. Dažnai pasitaiko straipsnių ir televizijos laidų, kurių pasakojimo ašis – kaip lietuvis ar lietuvė prasimušė svetur, kaip ten, užuot biurus valę ar prilipusį sūrį nuo lėkščių grandę iki dienų galo, tapo gerbiami, turtingi ir sėkmingi. Net faktas, kad tautietis ar tautietė atsidūrė elitiniame vakarėlyje kur nors Holivude jau reikalauja antraščių. Ir kyla natūralus klausimas, o kodėl mes vis dar šitaip stebimės?

Vienas bičiulis, nusprendęs kuriam laikui Kauno gatves išmainyti į Toronto dangoraižių vaizdus, apibūdino šį reiškinį labai taikliai – mažos valstybės gyventojo kompleksas. Tai tas balselis galvoje, įkyriai šnabždantis: "Kur tu čia lendi, žmogeliuk iš Lietuvėlės?", dėl kurio dažnai nusprendžiame tenkintis iš esmės netenkinančiomis sąlygomis. Ačiū Dievui, manajam bičiuliui pavyko jam nepasiduoti – sužavėjo kanadiečius savaisiais gabumais, netrukus gavo svajonių darbą ir pats dabar žvelgia pro vieno tų dangoraižių langą. Tokių vienoje ar kitoje srityje talentingų tautiečių daugybė – tiek emigravusių, tiek ir likusių tėvynėje. Ir džiugu, kad jiems pasiseka, bet taip ir turėtų nutikti darbštiems, gabiems žmonėms. Niekaip kitaip.

Išskyrus stereotipais mąstančius siaurapročius, kurių, ne paslaptis, iki šiol pasitaiko visur, civilizuotas pasaulis seniai į mus nebežvelgia kaip į antrarūšius.

Ne naujiena, kad istoriškai nukentėjome, o sovietinis palikimas, kaip koks bjaurus virusas, vis dar išlenda nusilpus bendram organizmo imunitetui – tai pasakytina ir apie tarpusavio bendravimo kultūrą, ir apie politikos subtilybes. Ir jei mūsų šalis būtų namas, tai jame tikrai dar yra likę kampų, kuriuos reikėtų apkuopti.

Kita vertus, sveikimo požymiai akivaizdūs. Gamtos duotos girios, ežerai ir šeimininkių išradingumas šimtu skirtingų būdų paruošti bulves su kiauliena seniai nebėra vieninteliai dalykai, kuriais galime pasigirti. Ir, daugelio užsieniečių akimis, tampame šalimi, kuri ne tik intriguoja nuvykti ir pamatyti, kad žmonės gali gyventi ir taip, o iš tikrųjų trokštama aplankyti vieta. Kartais – ir apsigyventi.

Turime rašytojų, kurių pavardes puikiai žino literatūros entuziastai visame pasaulyje. Mūsų muzika jau ilgokai neapsiriboja vien "Pusbroliais Aliukais ir sesute Silvija" ir grupe "Balius" (atleiskit, jei esate pastarųjų gerbėjai). Lietuviai kuria produkciją, pradedant drabužiais, baigiant baldais ir išradimais, nuo kurių svaigsta visas pasaulis, įskaitant išsvajotuosius Vakarus. Ilgai tektų pakeliauti, kol rastume antrą sostinę, turinčią tiek puikios kokybės maitinimo įstaigų, kaip mūsų. Mūsų kurortai nei švara, nei paslaugomis nenusileidžia tiems, į kuriuos skristi reikia keletą valandų. O ir frazė "Kaunas tvarkosi" jau kurį laiką gali būti taikoma toli gražu ne vien duobėtų kelių lopymui. Išskyrus stereotipais mąstančius siaurapročius, kurių, ne paslaptis, iki šiol pasitaiko visur, civilizuotas pasaulis seniai į mus nebežvelgia kaip į antrarūšius. Gal laikas nustoti šitaip manyti ir patiems?