Prieš 20 metų Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeth II (Elzbieta II) ir tuometis Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrand'as (Fransua Miteranas) per dulksną perkirpo atidarymo juostelę Eurotunelyje, įgyvendindami šimtmečių senumo svajonę sujungti Prancūziją ir Britaniją Lamanšo sąsiaurio dugne iškastu tuneliu.

Įgyvendinti šį didžiulio masto pramonės projektą buvo sutelkta 12 tūkst. inžinierių, technikų ir darbininkų, kurie suprojektavo ir iškasė ilgiausią pasaulyje povandeninį tunelį.

Tunelis, kurio ilgis po vandeniu siekia 38 kilometrus, sujungė šiaurės Prancūziją ir pietvakarių Angliją ir pelnė „Šimtmečio pasaulinės inžinerijos apdovanojimą“, teikiamą Tarptautinės konsultuojančiųjų inžinierių federacijos .

Tačiau šis svarbus projektas, kurio įgyvendinimo pabaigą oficialiai pažymėjo karalienė ir F.Mitterrand'as 1994 metų gegužės 6 dieną, daugelį metų buvo temdomas finansinių problemų, vos nesužlugdžiusių bendrovės, kuri buvo įkurta valdyti ir eksploatuoti tunelį iki 2086 metų.

1987 metų pabaigoje, prieš prasidedant tunelio kasimo darbams, šimtai tūkstančių smulkiųjų investuotojų noriai pirko Eurotunelio akcijas, tikėdami, kad tai yra tvirta ir patikima investicija.
Tačiau milžiniškos skolos, mažesnis nei tikėtasi krovinių ir keleivių srautas bei rietenos tarp akcininkų ir administracijos vos nepaskandino šios bendrovės.

1987 metais viena „Eurotunnel“ akcija kainavo 35 Prancūzijos frankus (dabar tai atitiktų 5,34 euro arba 18,44 lito). Per penkiolika metų jų kaina nukrito iki kelių santimų už akciją.

Bendrovės akcijos netgi buvo keliems mėnesiams įšaldytos, jai vis labiau klimpstant į finansinį liūną – kol 2007 metais buvo susitarta dėl restruktūrizavimo, atveriant kelią atsigavimui.

2009-aisiais akcininkams pirmąkart buvo išmokėti dividendai – tačiau tik po 4 santimus nuo kiekvienos akcijos.

2013 metais bendrovė „Eurotunnel“, kurioje dirba apie 3,7 tūkst. žmonių, gavo 101 mln. eurų (348,7 mln. litų) pelno, o jos generalinis direktorius Jacques'as Gounonas (Žakas Gunonas) pareiškė: „Pirmąkart per „Eurotunnel“ istoriją manome, kad grupės padėtis apskritai patenkinama.“

Britanija per 20 metų liovėsi baimintis Eurotunelio

Daugelis britų, bijančių pasiutlige sergančių gyvūnų invazijos, teroristų, imigrantų ir savo branginamos salos atskirties praradimo, po Lamanšo sąsiauriu iškastą Eurotunelį iš pradžių vertino labai įtariai.

Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams nuo 1994 metų gegužės 6-osios, kai tas tunelis sujungė Didžiąją Britanijoą ir Prancūziją, daugelis abejojančių balsų šiaurinėje Lamanšo pusėje buvo nutildyti.

Šio projekto priešininkai skambino pavojaus varpais dėl grėsmių, tokių kaip galinti suaktyvėti narkotikų kontrabanda, bulvių maro „Anglijos sodu“ vadinamoje Kento grafystėje išplitimas, prancūziškų vorų antplūdis arba bites naikinančių vapsvų invazija.

Kiti baiminosi pražūtingos konkurencijos automobilių keltams, kursuojantiems tarp Doverio ir Kalė uostų, taip pat Eurotunelį eksploatuojančios bendrovės galimo bankroto.
Niūriausių pranašysčių autoriai skelbė apie tikėtiną tunelio griūtį dėl užliejimo, žemės drebėjimų arba sprogdinimų.

1986 metų vasarį Britanijos susisiekimo sekretorius Nicholas Ridley (Nikolas Ridlis) stengėsi nuraminti susirūpinusius įstatymų leidėjus.

„Ar pasklis pasiutligė? Ar rusai įsiverš per tunelį? Ar Britanija turėtų likti sala? – sakė jis. – Prijaučiu šiems jausmingiems argumentams, bet nemanau, kad jie racionalūs.“

Kai kurie parlamento nariai ragino užtikrinti vagonų sandarumą, kad nerūpestingi keleiviai nemėtytų šiukšlių, galinčių pritraukti lapių ir kitų nepageidaujamų gyvūnų.

Iš tiesų viename pietų Anglijos paplūdimyje rastas pasiutlige sergantis gyvūnas buvo pirmasis šios ligos atvejis šalyje nuo 1922 metų.

Tačiau veterinarai nustatė, kad tas vandeninis pelėausis – vabzdžiaėdis šikšnosparnis, labai paplitęs Prancūzijoje – buvo užsikrėtęs kitokios atmainos virusu, nepersiduodančius šunims, arkliams arba lapėms.

Tačiau svarbiausia, kad jis Lamanšo sąsiaurį įveikė oru.

Eurotunelio viešųjų ryšių direktorius Johnas Noultonas (Džonas Nultonas) taip pat stengėsi nuraminti klaustrofobiją jaučiančius kritikus, kad nors tunelio vidus neabejotinai tamsus, kelionė traukiniu nelabai skirtųsi nuo skrydžio „erdviu laineriu naktį“.

Daug triukšmo dėl nieko 

Mūsų dienomis Eurotunelio šalininkai, kalbėdami apie šio projektų šalininkų skelbtas gąsdinančias istorijas, dažnai kartoja dramaturgo Williamo Shakespeare'o (Viljamo Šekspyro) frazę – „daug triukšmo dėl nieko“.

Žinoma, reikalai ne visuomet klojosi sklandžiai.

1996 metų lapkritį viename prekiniame traukinyje kilo gaisras, o šimtai imigrantų, įkurdintų Kalė mieste esančiame Sangato centre, mėgino įsiveržti į tunelį per 2001 metų Kalėdas.
Traukinių reisai retkarčiais atšaukiami ir neretai vėluoja, tačiau bendra padėtis atrodo gera.

Viename sename anekdote sakoma, kad Lamanšo sąsiaurį apgaubus rūkui, anglai skelbia, kad Europa tapo atkirsta nuo pasaulio.

Tačiau laikai pasikeitė, o žinios apie streikus ir eismo sutrikimus Eurotunelyje sukelia nepasitenkinimą.

2009 metais, kai dėl itin rūsčios žiemos teko sustabdyti traukinių reisus, žiniasklaida skelbė, jog britai liko „užspeisti“.

1994 metais 75 proc. britų sakė, kad jie neplanuoja važinėti į Prancūziją po Lamanšo sąsiauriu.

Netgi psichologai ir psichiatrai įžvelgdavo traumų galimybę dėl to, kad sala bus susieta su žemynu tarsi milžiniška bambagysle.

Tačiau 2012-ųjų spalį, po Londone vykusios vasaros olimpiados, Eurotunelis iškilmingai paskelbė pervežęs jau 300 milijonų keleivių.

Tunelio, iškasto po Lamanšo sąsiauriu, idėją pirmasis pasiūlė Napoleonas Bonapartas 1802 metais. Ta žinia buvo su siaubu sutikta Londone, kur Prancūzijos imperatorius laikytas didžiausiu Britanijos priešu.

1858 metais Britanijos premjeras lordas Palmerstonas atmetė kitą panašų planą, klausdamas: „Kam trumpinti atstumą, kuris mums jau dabar atrodo per mažas?“

Tačiau 1887 metais žurnalas „Revue-Magasin de Normandie“ vis dar stebėjosi „netikėtomis ir fantastinėmis Didžiosios Britanijos karinės vadovybės baimėmis“.

Mūsų dienomis Britanija ir Prancūzija palaiko glaudžius gynybos ryšius, nors Londonas vis dar nelabai linkęs atsisakyti šimtmečius trukusios „puikios izoliacijos“.

Jeigu premjeras Davidas Cameronas (Deividas Kameronas) bus perrinktas ateinančiais metais, jis žadėjo surengti referendumą dėl Britanijos narystės Europos Sąjungoje (ES), per kurį rinkėjai gali nuspręsti pasitraukti iš Bendrijos.

„Nė skatiko viešųjų lėšų“

Sumanymas nutraukti Britanijos salos izoliaciją ir iškasti tunelį iki Prancūzijos buvo iškeltas dar XVIII amžiuje.

Pirmasis tokio tunelio projektas buvo pradėtas praeito amžiaus 8-o dešimtmetyje, tačiau greitai buvo nutrauktas.

1986-ųjų sausį F.Mitterrand'as ir tuometė Britanijos premjerė Margaret Thatcher (Margaret Tečer) oficialiai pasirašė susitarimą pradėti statybas.

M.Thatcher susidūrė su nemenku pasipriešinimu šiam projektui savojoje Konservatorių partijoje, tačiau galiausiai jį sugebėjo prastumti ir pareiškė, kad įgyvendinimui nebus skirta „nė skatiko viešųjų lėšų“.

Kontraktą įgyvendinti tunelio po Lamanšo sąsiauriu projektą laimėjo konsorciumas „TransManche Link“, sudarytas iš dešimties Britanijos ir Prancūzijos statybų bendrovių.

Statybos vyko šešerius metus ir kainavo apie 15 mlrd. eurų (51,8 mlrd. litų). Darbininkai iškasė tris tunelius: po vieną abiem eismo kryptims ir vidurinį, skirtą techniniam aptarnavimui.

Automobiliai per tunelį vežami traukiniais, nes „jį labai sunku vėdinti ... Ilgesniame nei 50 kilometrų (tunelyje) tai beveik neįmanoma“, – sakė inžinerijos bendrovės „Setec“, kuri prisidėjo prie šio projekto įgyvendinimo, atstovas Michelis Levy (Mišelis Levi).

Milžiniškos, apie tūkstantį tonų sveriančios gręžimo mašinos lėtai pradėjo rausti gruntą. Darbus Prancūzijos pusėje trikdė sudėtingas reljefas, o Britanijos pusėje – prasiskverbiantis vanduo.

Tačiau galiausiai atėjo istorinė akimirka, kai du Britanijos ir Prancūzijos darbininkai paspaudė vienas kitam rankas 1990 metų gruodį, sujungus abi techninio tunelio šakas maždaug 100 metrų gylyje po Lamanšo sąsiauriu.

Tunelis buvo atidarytas 1994 metais ir po šešių mėnesių juo pervažiavo pirmieji keleiviniai traukiniai „Eurostar“.

Iš pradžių keleivių srautas buvo nuviliantis, tačiau vėliau jų skaičius pradėjo didėti, o nuo 1994 metų tunelį kirto iš viso apie 330 mln. žmonių.

Tunelis, kuris keleivius ir krovinius veža atskirais reisais, dabar tapo rimtu varžovu jūriniams keltams ir lėktuvų reisams tarp Paryžiaus ir Londono.