Tuneliuose, pastatytuose trisdešimt metrų žemiau judrių Jungtinės Karalystės sostinės gatvių, kad atlaikytų branduolinę ataką, girdėti tik Londono metro ūžesys. 

Du pagrindiniai tuneliai nuo penkių iki septynių metrų skersmens, pasiekiami laipteliais ir liftu, „buvo pastatyti siekiant apsaugoti britus nuo nacių“ Antrojo pasaulinio karo metais, grupelei žurnalistų aiškino Angusas Murray. Australijoje gimusio verslininko privataus kapitalo įmonė 2023 m. rugsėjį nusipirko iš „British Telecom“ menkai žinomus „Kingsway Exchange“ tunelius už neskelbtą kainą. 

Dabar A. Murray tikisi privilioti turistus į daugiau nei 1,6 km nusidriekusius tunelius, juos atidaryti lankytojams planuojama 2028 m. kaip Londono istoriją ir paveldą pristatantį objektą. 

1940-ųjų pradžioje prasidėjus Londono bombardavimams, kompleksas po Holborno rajonu buvo pastatytas kaip slėptuvė nuo oro antskrydžių.  

Įkvėpė romanų apie Džeimsą Bondą autorių  

Šioje vietoje planuojami įspūdingi eksponatai, pasakosiantys Antrojo pasaulinio karo laikų slėptuvės nuo bombų ir vėliau 1944–1945 m. ten įkurtos itin slaptos Specialiųjų operacijų valdybos istoriją.

Specialiųjų operacijų valdybą sukūrė tuometinis ministras pirmininkas Winstonas Churchillis, karo metais siekęs paremti su nacistinės Vokietijos okupacija kovojusius Europos pasipriešinimo judėjimus. 

Ši tarnyba, nepriklausoma nuo užsienio žvalgybos MI6, laikoma „Q Branch“ tarnybos Iano Flemingo šnipų romanuose apie slaptąjį agentą Džeimsą Bondą prototipu. 

Po karo tuneliai buvo naudojami oficialiems dokumentams saugoti ir kaip rezervinė slėptuvė, jei kiltų kiti konfliktai. Vėliau, kai šeštąjį dešimtmetį prasidėjo šaltasis karas, JK vyriausybė išplėtė erdvę ir įrengė įslaptintą tolimojo ryšio telefonų stotį.

Iš tunelių buvo valdomas pirmasis transatlantinis telefono kabelis, pavadintas TAT-1 ir tapęs svarbia vadinamosios karštosios linijos tarp Maskvos ir Vašingtono, atsiradusios po 1962 m. Kubos raketų krizės, grandimi. Viename iš kambarių lankytojai gali užmesti akį į didžiulę ryšių stotį su daugybe laidų, kuriais operatorius rankiniu būdu galėjo sujungti rūsį su norimu pasiekti asmeniu.

„Per karą buvo subombarduotos kai kurios telekomunikacijų stotys, todėl jiems reikėjo telekomunikacijų stočių giliai po žeme“, – sakė A. Murray. 

Apleisti biurai 

Daugiau nei 8 000 kvadratinių metrų ploto patalpoje tilpo iki 200 darbuotojų, dirbusių giliai po žeme be jokios natūralios šviesos. Joje buvo ir baras, restoranas su langų imitacijomis ir poilsio kambarys su snukerio, vienos iš biliardo rūšių, stalais. 

Tačiau devintojo dešimtmečio pabaigoje, telekomunikacijų technologijoms patobulėjus, kompleksas buvo uždarytas. 2008 m. „British Telecom“ pardavė objektą. 

Toliau eidami koridoriumi lankytojai pamato virtinę durų, bet už jų – tik tunelio sienos. Didžiuliai generatoriai, kadaise maitinę slaptus ryšio tinklus, dabar tik kaupia dulkes. Daugelį metų pamiršti tuneliai skendėjo tamsoje, į juos užklysdavo nebent pavieniai smalsūs tyrinėtojai. Apie jų buvimą liudija grafičiai ant sienų ir tuščios alaus skardinės.

Taip buvo, kol A. Murray, buvęs „Macquarie Group“ vadovas, įkūrė savo rizikos draudimo fondą, nusipirko objektą ir dabar ketina išleisti daugiau nei 200 mln. svarų sterlingų, kad paverstų tunelius turistų traukos vieta. Jis tikisi pritraukti du milijonus lankytojų per metus ir sako, kad reikia pagerbti „vyrus ir moteris, pasiaukojusius tam, kad dabar turėtume visas demokratines teises“.