Tikėtinas scenarijus Prancūzijai – politinis paralyžius

  • Teksto dydis:

Prancūzijos kairiųjų koalicija sekmadienį vykusiuose parlamento rinkimuose laimėjo daugiausiai vietų, atremdama kraštutinių dešiniųjų pakilimą, tačiau nesurinko daugumos.

Šie rezultatai Prancūziją priartina prie to, kad nė viena partija neturės daugumos, ir šalį gali ištikti politinis paralyžius.

Politiniai neramumai gali sukrėsti rinkas ir Prancūzijos, antros pagal dydį Europos Sąjungos šalies, ekonomiką ir turėti toli siekiančių pasekmių karui Ukrainoje, pasaulinei diplomatijai ir Europos ekonominiam stabilumui.

Prezidentas Emmanuelis Macronas, birželio 9 dieną skelbdamas rinkimus po to, kai kraštutiniai dešinieji smarkiai iškilo Prancūzijos rinkimuose į Europos Parlamentą, sakė, kad dar kartą kreipiantis į rinkėjus taptų daug aiškiau.

Beveik visais atžvilgiais atrodo, kad šis jo žingsnis nepasiteisino. Remiantis anksti pirmadienį paskelbtais oficialiais rezultatais, visiems trims pagrindiniams blokams pritrūko iki 289 vietų, kad galėtų kontroliuoti 577 vietų Nacionalinę Asamblėją – galingesnius iš dvejų Prancūzijos įstatymų leidžiamųjų rūmų.

Rezultatai parodė, kad kairysis Naujojo liaudies fronto aljansas, užėmęs pirmąją vietą, gavo šiek tiek daugiau nei 180 vietų ir aplenkė E. Macrono centristų aljansą, turintį daugiau nei 160 vietų.

Marine Le Pen kraštutinių dešiniųjų „Nacionalinis sambūris“ (RN) ir jo sąjungininkai liko tik trečioje vietoje, nors jie su daugiau kaip 140 mandatų vis tiek pagerino ankstesnį geriausią partijos rezultatą 2022-aisiais – 89 mandatus.

Šiuolaikinei Prancūzijai parlamentas be daugumos yra nežinoma teritorija.

„Mūsų šalis susiduria su precedento neturinčia politine situacija ir po kelių savaičių ruošiasi priimti pasaulį“, – teigė ministras pirmininkas Gabrielis Attalis, kuris vėliau pirmadienį ketina pateikti atsistatydinimo pareiškimą.

Artėjant Paryžiaus olimpinėms žaidynėms, G. Attalis sakė, kad yra pasirengęs likti savo poste „tiek, kiek reikalaus pareigos“. E. Macronui liko treji metai iki prezidento kadencijos pabaigos.

G. Attalis kaip niekada aiškiai išreiškė nepritarimą E. Macrono šokiruojančiam sprendimui sušaukti rinkimus, teigdamas: „Aš nepasirinkau šio paleidimo“ kadenciją baigiančioje Nacionalinėje Asamblėjoje, kurioje prezidento centristų aljansas anksčiau buvo didžiausia frakcija, nors ir neturėjo absoliučios daugumos.

Vis dėlto parlamentas sugebėjo valdyti dvejus metus, pritraukdama politikus iš kitų stovyklų, kad atremtų pastangas jį paleisti.

Panašu, kad naujoji įstatymų leidžiamoji valdžia tokio stabilumo neturės. Kai E. Macronas išskris į Vašingtoną, kur šią savaitę vyks NATO viršūnių susitikimas, jis paliks šalį, neturinčią aiškios idėjos, kas gali tapti jos naujuoju ministru pirmininku, ir susidurs su perspektyva, kad prezidentui gali tekti dalytis valdžia su asmeniu, griežtai prieštaraujančiu jo politikai.

Perbraižytas politinis žemėlapis

Dar prieš rinkėjams atiduodant balsus rinkimai perbraižė Prancūzijos politinį žemėlapį. Jie paskatino kairiąsias partijas pamiršti nesutarimus ir susivienyti į naują kairiųjų aljansą.

Šis blokas žada atšaukti daugelį esminių E. Macrono reformų, pradėti itin brangiai kainuojančią viešųjų išlaidų programą ir laikytis daug griežtesnės pozicijos Izraelio atžvilgiu dėl karo su islamistų grupuote „Hamas“.

E. Macronas kairiųjų koaliciją pavadino kraštutine ir perspėjo, kad jos ekonominė programa, numatanti dešimtis milijardų eurų viešosioms išlaidoms, iš dalies finansuojamus didinant mokesčius daug uždirbantiems asmenims ir turtui, gali būti pražūtinga Prancūzijai.

Šalį ES priežiūros institucijos ir taip kritikuoja dėl jos skolos.

Tačiau Naujojo liaudies fronto lyderiai nedelsdami paragino E. Macroną suteikti aljansui pirmąją galimybę suformuoti vyriausybę ir pasiūlyti ministrą pirmininką.

Žymiausias kairiųjų koalicijos lyderis Jeanas-Lucas Melenchonas sakė, kad blokas „yra pasirengęs valdyti“.

Nors „Nacionalinis sambūris“ gavo daugiau vietų parlamente nei bet kada anksčiau, prieš imigraciją nusistačiusi partija, istoriškai siejama su antisemitizmu ir rasizmu, toli gražu nepateisino savo vilčių užsitikrinti absoliučią daugumą. Tokiu atveju Prancūzijoje būtų buvusi pirmoji kraštutinių dešiniųjų vyriausybė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

„Nusivylęs, nusivylęs, – sakė 66 metų kraštutinių dešiniųjų palaikytojas Lucas Doumont'as. – Na, džiaugiamės matydami mūsų pažangą, nes pastaruosius kelerius metus mums sekėsi geriau.“

Po to, kai praėjusį savaitgalį partija laimėjo pirmąjį rinkimų turą, jos varžovai ėmėsi darbo siekdami sužlugdyti jos viltis iškovoti pergalę sekmadienį, strategiškai atšaukdami kandidatus iš daugelio apygardų. Daugelis kraštutinių dešiniųjų kandidatų galiausiai varžėsi tik su vienu varžovu, todėl jiems buvo sunkiau laimėti.

Daug rinkėjų nusprendė, kad jiems svarbiau už bet ką kita yra neleisti kraštutiniams dešiniesiems patekti į valdžią, todėl antrajame rinkimų ture palaikė jų oponentus, net jei jie nepriklausė tai politinei stovyklai, kurią jie paprastai remia.

Vis dėlto „Nacionalinio sambūrio“ atstovė M. Le Pen, kuri, kaip tikimasi, 2027 metais ketvirtą kartą sieks Prancūzijos prezidento posto, teigė, kad rinkimai padėjo pamatus „rytojaus pergalei“.

„Tikrovė tokia, kad mūsų pergalė tik atidedama“, – sakė ji.

Vyresnioji M. Le Pen sesuo Marie-Caroline sekmadienį buvo tarp pralaimėjusiųjų savo partijoje – ją nugalėjo kairiųjų kandidatė, o apygardoje už ją balsavo vos 225 rinkėjai.

Jordanas Bardella, 28 metų M. Le Pen protežė, kuris tikėjosi tapti premjeru, apgailestavo, kad dėl nacionalinių rinkimų rezultatų „Prancūzija atsidūrė kraštutinių kairiųjų rankose“.

E. Macrono biuro pareiškime nurodoma, kad jis neskubės kviesti potencialaus ministro pirmininko formuoti vyriausybės. Pareiškime teigiama, kad prezidentas stebi plūstančius rezultatus ir prieš priimdamas „būtinus sprendimus“ palauks, kol bus suformuota naujoji Nacionalinė Asamblėja.

Nežinoma teritorija

Skirtingai nei kitose Europos šalyse, kuriose koalicinės vyriausybės yra labiau įprastos, Prancūzijoje nėra tradicijos įstatymų leidėjams iš konkuruojančių politinių stovyklų jungtis į daugumą. Prancūzija taip pat yra labiau centralizuota nei daugelis kitų Europos šalių – daug daugiau sprendimų priimama Paryžiuje.

Prezidentas tikėjosi, kad rinkėjai gali pasirinkti ne kraštutinius dešiniuosius ir kairiąsias partijas, o pasiliks su tradicinėmis partijomis, esančiomis arčiau centro. E. Macronas čia sulaukė daug paramos, padėjusios jam laimėti prezidento postą 2017-aisiais ir 2022-aisiais.

Tačiau milijonai rinkėjų, užuot jį palaikę, pasinaudojo netikėtu jo sprendimu sušaukti rinkimus kaip galimybe išlieti pyktį dėl infliacijos, nusikalstamumo, imigracijos ir kitų problemų, įskaitant E. Macrono valdymo stilių.

Aštri Prancūzijos politikos poliarizacija, ypač per šią įtemptą ir greitą rinkimų kampaniją, neabejotinai apsunkins bet kokias pastangas suformuoti vyriausybę.

Rinkimų kampaniją temdė rasizmas ir antisemitizmas, taip pat Rusijos dezinformacijos kampanijos, o daugiau kaip 50 kandidatų pranešė, kad buvo fiziškai užpulti. Tokie išpuoliai šioje šalyje nėra įprastas reiškinys.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių