D. Fo mirė ketvirtadienio rytą Milane įsikūrusioje Sacco (Sako) ligoninėje, naujienų agentūrai „The Associated Press“ nurodė šios įstaigos atstovė Ida Mannelli (Ida Maneli).

Premjeras Matteo Renzi (Matėjas Rencis) sakė, kad Italija neteko vieno pagrindinių Italijos kultūros ir pilietinio gyvenimo protagonistų.

„Jo satyra, nagrinėjimas, scenografija ir meninė veikla pasauliui paliks didžio italo palikimą“, – sakė M. Renzi.

Šis kairiųjų pažiūrų kūrėjas labiausiai žinomas dėl savo pjesių „Atsitiktinė anarchisto mirtis“ (Morte accidentale di un anarchico), „Negalim sumokėti? Ir nemokėsim!“ (Non Si Paga! Non Si Paga!), o jo 1969 metų kūrinys „Komiška misterija“ (Mistero buffo) buvo sulaukęs itin prieštaringų vertinimų.

Daugiau kaip 70 pjesių autorius save vertino kaip juokdario vaidmenį atliekantį veikėją, o nešvankų humorą derino su kandžia satyra. Juo buvo ir žavimasi, ir piktinamasi.

Dėl politinės veiklos jam buvo uždrausta vykti į JAV, jis buvo cenzūruojamas Italijos televizijoje, o dėl ekstravagantiško meninio darkymosi buvo ne kartą areštuotas.

Geležinkelio darbuotojo ir valstietės sūnų D. Fo su pasakojamąja tradicija jau ankstyvame amžiuje supažindino jo senelis, garsus pasakotojas. Dario studijavo tapybą ir architektūrą prestižinėje Milano Breros akademijoje. Būdamas 25-erių jis pradėjo rašyti ir atlikti satyrines kabareto programas Milano mažajame teatre.

Griežtų kairiųjų pažiūrų laikęsis D. Fo drauge su žmona, velione aktore Franca Rame (Franka Rame), kuri vėliau buvo senatorė, įsteigė teatro trupę. F. Rame mirė 2013 metais, būdama 84-erių metų amžiaus.

Sutuoktiniai karjerą padarė šaipydamiesi iš pokario Italijos, pradedant 8-ojo dešimtmečio pabaigos vidaus terorizmu ir baigiant piktais debatais dėl abortų bei skyrybų, ir politinės korupcijos skandalu 10-ojo dešimtmečio pradžioje, kuris nuvertė ištisą politikų ir verslininkų klasę.

Nagrinėdami tokias temas kaip Vietnamo karas, Kinijos revoliucija ir studentų maištai Vakaruose, D. Fo ir F. Rame savo darbus išnešė iš „buržuazinių“ teatrų į gatves, aikštes, užimtas gamyklas ir cirko stiliaus palapines.

Italijos vyskupai springo laisvomis D. Fo interpretacijomis apie katalikų tikėjimą. Vienoje garsiausių jo pjesių, „Komiškoje misterijoje“, šaipomasi iš Bažnyčios vaizduojant, kaip Jėzus vandenį vynu paverčia, darydamas paslaugą savo motinai.

Šį vieno žmogaus spektaklį pamatė maždaug milijonas žmonių, kai jis 1968–1970 metais 18 mėnesių buvo vežiojamas po visą Italiją.

Nobelio literatūros premija D. Fo buvo paskirta 1997-aisiais. Švedijos akademijos pranešime buvo sakoma, kad D. Fo yra rašytojas, „kuris pamėgdžioja viduramžių juokdarius, pliekdamas valdžią ir palaikydamas pažemintųjų orumą“. Svečiai, dalyvavę jo paskaitoje Stokholme premijos proga, nustebo atsivertę paskaitos tekstus: vietoje tvarkingai suformuluotų ir surašytų minčių jie rado 25 puslapius ryškiaspalvių piešinių, tarp kurių buvo iškeverzoti padriki žodžiai, tarp jų: „Provokacija ... mūsų laikų neišmanymas“.

Nors ir piktino Vatikaną, mažiausiai vieną kartą D. Fo buvo atsidūręs toje pačioje barikadų pusėje kartu su Katalikų Bažnyčia: 2000 metais jis labai aktyviai, bet nesėkmingai siekė sustabdyti italų kilmės amerikiečio Rocco Dereko Barnabei (Roko Dereko Barnabėjaus) egzekuciją Virdžinijoje.

D. Fo pažadėjo dalį savo pajamų už teatrinę veiklą skirė kovai už mirties bausmės panaikinimą visame pasaulyje.

Nors vyro ir žmonos komanda kartais ignoruodavo buržuazinio teatro kelią, ta pati buržuazija vertė jų pjeses didžiule sėkme.

Taip nutiko ir su D. Fo 2003 metų parodija („Dvigalvė anomalija“) apie tuometinį Italijos premjerą Silvio Berlusconi (Silvijų Berluskonį). Ši pjesė, rodyta viename Romos pagrindinės srovės teatrų, daugelio įsivaizdavimu, nagrinėjo interesų konfliktą, kurį kėlė premjero buvimas turtingiausiu Italijos žmogumi.

Pjesėje buvo iškeltas įdomus klausimas: kas nutiktų, jei puse Rusijos prezidento Vladimiro Putino smegenų būtų pakeista pusė S. Berlusconi smegenų? Kūrinys taip pat išpranašavo S. Berlusconi realaus gyvenimo įvykį: išsiskyrimą su antrąja žmona per jį įtraukusius sekso skandalus.

Nors D. Fo šaipėsi iš politikų silpnybių, jo paties veržimasis į politiką buvo nesėkmingas. 2006 metais jis pralaimėjo pirminius partijos rinkimus ir netapo centro kairiųjų kandidatu į Milano merus.

D. Fo ir F. Rame susilaukė sūnaus Jacopo Fo (Jakopo Fo), kuris tapo rašytoju.