Europoje įsivyrauja optimistinės nuotaikos, esą Donaldas Trumpas jau tuoj, tuoj privers Rusiją derėtis dėl taikos ir bus sudarytos ilgalaikės paliaubos. Tačiau D. Trumpo aplinkos žmonės jau kalba apie tai, kad tai bus ilgas procesas, jau nekalbant apie rinkiminius pažadus: „viską sutvarkysiu per 24 valandas“. Be to, jokie ekspertai negali įvardyti konkrečių priežasčių, o kodėl gi Vladimiras Putinas apskritai turėtų sėsti prie derybų stalo? Okupantai laimi ir yra pasirengę paguldyti dar šimtus tūkstančių žmonių ir kęsti nepriteklius namuose.

Apie padėtį ir perspektyvas fronte kauno.diena.lt teiravosi Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininko Gintaro Ažubalio.

– Metai prasidėjo nuo žinių, kad Rytų fronte ukrainiečiai prarado jiems svarbią Kurachovę, bet intensyvino puolimą Kurske. Ta pati tendencija matyti iki šiol. Kokia tokios strategijos logika?

– Nuo pat pradžių nesupratau Kursko operacijos prasmės ir iki šiol manau, kad kariniu požiūriu ji buvo netikslinga. Spėju, kad tuo siekta politinių tikslų ir vardan jų buvo daromas spaudimas kariuomenei pradėti šį puolimą. Neatmesčiau, kad generolas Valerijus Zalužnas buvo pakeistas todėl, kad prieštaravo šiai operacijai. Jei karo pradžioje Ukraina buvo giriama už tai, kad politikai nesikišo į kariškių reikalus, tai, panašu, kad situacija pasikeitė ir iš kariuomenės reikalaujama parodomųjų veiksmų.

Girdžiu paaiškinimus, kad tikėtasi atitraukti rusų pajėgas iš kitų fronto ruožų, bet tai aiškiai nepavyko. Be to, ukrainiečiams juk irgi teko patraukti į Kurską pajėgas, kurios galėjo grumtis kitose vietose. Tikėtina, kad ir šiaurės korėjiečių pasirodymą kare nulėmė Kursko operacija.

Kalbant apie politinius tikslus, aš taip pat nematau jokios naudos. Žinant rusų charakterį, neįsivaizduoju, kaip galima tikėtis, kad derybose jie svarstys tuos keletą bevardžių kaimų, kaip kažkokių mainų objektą. Veikiau Maskva pareikalaus ukrainiečių atsitraukimo iš Kursko, kaip nediskutuotiną sąlygą pradėti derybas.

Be to, rusai jau atsiėmė pusę Kurske prarastų teritorijų ir tai taip pat dėsninga, nes ukrainiečiai neturi rezervų, kurių pagalba išvystytų lokalias sėkmes.

Kariniu požiūriu, mobilizacija yra be jokios abejonės būtina.

– Rezervams sudaryti reikia žmonių. Pernai metų pabaigoje amerikiečiai nuolat spaudo Kyjivą mobilizuoti daugiau ir jaunesnio amžiaus vyrų, bet Volodymyras Zelenskis atsisakė tai daryti, skydamas, kad jų nėra kuo apginkluoti. Kurios pusės argumentacija svaresnė?

– Objektyviai nuspręsti sudėtinga, nes čia susikerta politinis ir karinis veiksniai. Kariniu požiūriu, ukrainiečiai nuo pat karo pradžios susiduria su vis aštrėjančia rusų gyvosios jėgos persvaros problema. Tai yra visų karų taisyklė: jei jėgų persvara kinta ne tavo naudai, anksčiau ar vėliau tai baigsis pralaimėjimu.

O situacija Ukrainoje dabar yra kaip tik tokia. Rusija visiškai patenkinta tuo, kaip vyksta išsekimo karas. Ji gali sau leisti mokėti tiems „vargetoms“ didžiulius pinigus ir tūkstančiais juos guldyti fronte. Tuo metu ukrainiečių jėgos senka, dėl ko ir mes – Vakarai – turime prisiimti atsakomybę.

Taigi, kariniu požiūriu, mobilizacija yra be jokios abejonės būtina. Suprantu, kad politikai nenori priimti tokių nepopuliarių sprendimų, tačiau ši politinė prabanga dar galėjo būti suprantama karo pradžioje, kai Kyjivas galbūt tikėjosi greitos pergalės. Dabartinėje situacijoje, kai iškilusi didžiulė grėsmė valstybės suverenumui, tai visiškai nepateisinama.

Kaip labai teisingai pasakė buvęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. Vytautas Jonas Žukas: jei Ukraina nebolizisuos savo jaunuolių, po kurio laiko jie geriausiu atveju bus priversti bėgti iš šalies, o blogiausiu – bus mobilizuoti į okupanto kariuomenę.

Tuo metu kalbos apie tai, kad mobilizacija neįmanoma dėl to, kad Vakarai neduoda ginkluotės yra tiesiog perdėtos. Taip, Vakarai nesuteikė tinkamo paramos kiekio, kai to labiausiai reikėjo, bet dabar tai jau nebėra lemiamas veiksnys, nes duoti lieka vis mažiau ko – vis daugiau Ukraina gauna to, kad gaminama dabar. Kitaip tariant, buvo laikas, kai turėjome duoti daug daugiau ginklų, o Ukraina turėjo jau tada mobilizuotis. Deja, tada nepadaryta nei vieno, nei kito, o dabar fronte labiau trūksta žmonių, o ne ginklų. Didesnis ginkluotės tiekimas būtų reikalingas, jei Ukraina formuotų strateginį rezervą, bet vėlgi, tam reikia mobilizacijos.

Plk. Gintaras Ažubalis/Asmeninio arch. nuotr.

– Ukrainos valdžia bijo sukelti visuomenės nepasitenkinimą, o, panašu, kad tas nepasitenkinimas tikrai yra, ką rodo liūdnas 155-ios mechanizuotos brigados pavyzdys – dezertyravo šimtai karių. Kas tai lemia? Sovietinio mąstymo vadai, bendras karo nuovargis? Ar tai tik pirmasis pavojingas precedentas?

– Deja, 155-ios brigados pavyzdys yra ne vienintelis – mes tiesiog negirdėjome apie panašius ankstesnius atvejus. Ši istorija nuskambėjo plačiai turbūt todėl, kad dezertyravimas prasidėjo Prancūzijoje, kur buvo apmokomi brigados kariai. Dabar į paviršių išplaukia ir daugiau informacijos apie tokius incidentus.

Tenka pripažinti, kad Ukraina neturi sąlygų ir laiko tinkamai paruošti karius ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl aižėja ukrainiečių gynyba. Konkrečių dezertyravimo priežasčių įvardyti negalime, nes tai galėtų padaryti tik vietoje esantis žmogus. Gal tikrai sovietinė mąstysena ar „dedovščina“, o gal kokios nors kitos priežastys, kaip ir minėtas karo nuovargis. Žmonės nemato karo pabaigos, bet mato, kad reikalai klostosi anaiptol ne geriausia linkme. Todėl natūralu, kad žmonės bijo eiti į kariuomenę, o Ukrainos valdžiai reikėtų įdėti daug daugiau pastangų paaiškinti visuomenei, kad mobilizacija yra būtinybė, norint išgelbėti tėvynę.

Dabartinėje situacijoje paliaubos nebūtų nei pralaimėjimas, nei tragedija. Taip pat baigėsi Korėjos karas ir Žiemos karas.

– Europiečiai krykštauja, kad D. Trumpas neva jau tuoj privers visus derėtis ir stos taika. Tokios nuotaikos veikia ir Ukrainos visuomenę. Ar nemanote pavojaus, kad toks norais grįstas mąstymas yra labai pavojingas ir griauna moralę? Ką jei Kremlius atsisakys derėtis arba tik apsimes, kad derasi?

– Tai veikia ir karių nuotaikas. Tai irgi yra dalis išsekimo karo sukeliamo nuovargio ir nelabai gali ką kaltinti. Tiek vakariečiai, tiek ir ukrainiečiai griebiasi tuoj, tuoj stosiančios taikos iliuzijų, nes nemato kitų perspektyvų. Žūsta dešimtys tūkstančių žmonių, o jokių požymių, kad karo eiga apsivers į sėkmės pusę, nėra. Natūralu, kad tokiomis sąlygomis vis daugiau žmonių trokšta jau ne pergalės, o tiesiog taikos. Ką padarysi? Jėgų persvara ir iniciatyva yra pilnai rusų pusėje ir be galingesnių jėgų įsikišimo, ukrainiečiai vien savo jėgomis neištemps, nors šiuo metu gynyboje jie ir demonstruoja ištvermės, išmonės ir gabumų stebuklus.

Kitas reikalas, kad norėti derybų ir jas surengti – du skirtingi dalykai. Visi tikimės, kad D. Trumpas privers rusus sėsti prie derybų stalo, bet tai priklauso ne vien nuo jo. Tikėsimės, kad Maskva įvertins besikaupiančias ekonomines ir socialines problemas, kaip paskatą derėtis. Šiandien nemalonus faktas tas, kad rusai yra „ant bangos“ ir lėtai, bet užtikrintai jie „griaužiasi“ visoje fronto linijoje ir nėra požymių, kad mažintų tempą. Kodėl jie turi derėtis, kai laimi?

– Taigi, prognozė yra kad momentumą pagavę rusai šiemet veršis toliau?

– Artimoje ateityje – be abejonės. Nepamirškime ir to, kad jų politiniai tikslai nėra pasikti, pavyzdžiui, jie nekontroliuoja visos Donecko srities teritorijos. O tuo pat metu, pasikartosiu, Vakarai niekada nesuteikė Ukrainai tiek ginkluotės, kad ji galėtų pakeisti veiksmų eigą. Keletas HIMARSų yra „katino ašaros“, kai jų reikia dešimčių ir dešimčių. Maža to, net jei užversti ukrainiečius ginklais, jų gebėjimas jais pasinaudoti didelio masto operacijose, man asmeniškai kelia abejonių.

Tikėsimės, kad D. Trumpas turi svertų priversti Rusiją derėtis ir nevengs jų panaudoti. Dabartinėje situacijoje paliaubos nebūtų nei pralaimėjimas, nei tragedija. Taip pat baigėsi Korėjos karas ir Žiemos karas. Klausimas tik kaip mes užtikrinsime ukrainiečiams saugumo garantijas, kad fronto linija sustos ilgam laikui, galbūt dešimtmečiams? Ką padaryti, kad kuo greičiau pakelti Ukrainą ant kojų ir išlaikyti naują civilizuoto pasaulio sieną su Mordoru?