Šeštadienį Vilniuje, muzikiniame klube „New York“, plojimai buvo skirti ne aktoriams ar muzikantams, o mišrių kovų turnyro „Real fights 15“ dalyviams. Vienas jų – 27 metų Edvardas Norkeliūnas – žinomas Lietuvos MMA kovotojas, „Realių kovų“ vicečempionas, Baltijos šalių muay thai čempionas, daugkartinis Lietuvos muay thai čempionas, į ringą, kaip profesionalas, žengė paskutinį kartą.

Interviu sporto portalui SportIN.lt papasakojo ne tik apie paskutinę kovą, pasibaigusia puikia pergale prieš baltarusįAleksejų Repalovą, sprendimą trauktis iš profesionalaus sporto, bet ir kovotojo gyvenimą. E.Norkeliūnas tvirtina nuo sporto visiškai tikrai nenusigręšiąs: „Sporto salėje mane bus galima sutikti!“

– Į profesionalų mišrių kovų (MMA) ringą buvote palydėtas paskutinį kartą, kuo šis įžengimas į ringą skyrėsi nuo ankstesniųjų?

– Aš tai vertinu kaip psichologinį momentą. Pats sau galiu dabar pasakyti, kad nuėjau tikrai netrumpą kovotojo kelią, kad dabar galiu pasitraukti iš profesionalaus sporto. Kiekviena kova, kiekvienas įžengimas į ringą ar narvą būna kitoks. Tiesiog būna kitoks nusiteikimas, kitoks pasiruošimas, kitaip jautiesi, kitokios traumos kankina, vidinė būsena ir pan. Tai labai daug nematomų faktorių, kurie įtakoja tavo kovą, į kurią eini.

Labai džiaugiuosi, kad pavyko nugalėti. Priešininkas nebuvo parinktas toks, kad tiesiog laimėčiau ir pasitraukčiau laimingas su pergale. Ją teko iškovoti ir buvo tikrai nelengva. Esu labai dėkingas organizatoriams už renginį.

– Kas paskatino užbaigti profesionalią karjerą?

– Pagrindinė priežastis yra darbas. Vis dėlto duonai užsidirbu ne iš sporto. Kai negali visiškai atiduoti savęs sportui ir turi balansuoti tarp darbo ir sporto, geriau rinktis ir būti labai geru vienoje srityje, nes abiejose tikrai nesugebėsi.

– Kokią taktiką pasirinkot, kad pavyko be didelių sunkumų įveikti priešininką? Ar jis tiesiog pasirodė silpniau, nei visi tikėjosi?

– Be didelių sunkumų susitvarkė mano sparingo partneris Sergėjus. Mano kova truko beveik du raundus, todėl, kad priešininkas tikrai buvo stiprus, ypač fiziškai buvo už mane stipresnis. O taktikos didelės nestačiau, prieš einant kovoti mintys buvo tokios, kad reikia bandyti smūgiuoti, jei nesiseka, pervesti kovą į parterį, jei ten nesiseka – vėl stotis ir smūgiuoti arba vėl versti į parterį. Maždaug taip kova ir vystėsi, beveik pagal planą (šypsosi).

– Kiek laiko skyrėte pasiruošimui šiam turnyrui?

– Intensyviau treniruotis pradėjau šių metų sausio-vasario mėnesiais. Pradžioje nebuvo minties lipti ir kovoti, tačiau pasiekus pakankamai neblogų rezultatų nutariau paskutinį kartą pasimėgauti tuo adrenalinu, kurį gaunu prieš kovą.

– Ne paslaptis, kad prieš turnyrą treniravotės kartu su Sergejumi Grečicho. Papasakokite apie šias treniruotes, įgytą patirtį.

– Iš tikrųjų, nemažai teko su juo treniruotis, daugiausia pasiruošimo laiko ir buvo praleista būtent su Sergejumi. Jis puikus imtynininkas, stipriai ištobulinęs ir bokso techniką, todėl tiek stovėsenoje, tiek parteryje su juo buvo labai sunku.

– Kokius tikslus buvote išsikėlęs sau ir kaip pavyko juos įgyvendinti?

– Jei klausiate apie kovą, tai tikslas buvo vienas – laimėti. Nesvarbu kaip, svarbu laimėti. Atidaviau visas jėgas, manau, ir visus draugus priverčiau šiek tiek pasinervinti, kai prireikė antrojo raundo, bet savo tikslą pasiekiau – nugalėjau. Džiaugiuosi, kad neprireikė teisėjų sprendimo (šypsosi).

– Turnyrą stebėjo nemažas kiekis žmonių. Tai padeda ar trukdo žengiant į ringą?

– Atrodo, kad turėtų būti  lengviau kovoti prie savų sienų, kai yra tave palaikančių žmonių, tačiau reikia nepamiršti, kad turi nešti ir atsakomybę už tai, kad namuose laimėtum. Negalima nuvilti visų atėjusių. Todėl psichologinis nusiteikimas čia yra labai svarbus.

– Profesionalios karjeros pabaiga nereiškia, kad visiškai užmiršite sportą, tiesa?

– Taip, tiesa. Tai reiškia, kad nelipsiu daugiau į ringą ar narvą, kaip profesionalus kovotojas. Sporto salėje  mane tikrai bus galima sutikti, gal kažkada sudalyvausiu braziliško džiu-džitsu varžybose ar šiaip imtynių be komono, bet tai tikrai nebus profesionalios kovos.

– Kaip geriausiai pailsite ir atsipalaiduojate po didelio sportinio krūvio?

– Sportas, maistas ir miegas – kiekvieno sportininko gyvenimas. Todėl, po didelio sporto krūvio reikia didinti maisto ir miego kiekius (juokiasi). O šiaip labai gerai yra pirtis, baseinas, masažai ir poilsis.

– Trumpai papasakokite apie save. Kada prasidėjo jūsų karjera? Kas paskatino pasirinkti būtent kovos menus?

– Pradėjau sportuoti sporto klube „TITANAS“, būdamas penkiolikos metų. Atėjau su draugais, tiesiog pamėginti ir išbandyti save. Nebuvau iš tų, kuriuos užkrėtė filmai, aktoriai ar pan. Man tiesiog patiko sportuoti. Prieš tai žaidžiau krepšinį, futbolą, bet niekas taip „neužkabino“, kaip Tailando boksas.

Kaip ir minėjau, kovos menuose atsiradau gana atsitiktinai. Tačiau mano gyvenime jie davė ir pakeitė labai daug. Mano akimis, kovos menai grūdina charakterį, suteikia pasitikėjimo savimi, fizinės stiprybės.

– Gal domitės ir kitomis sporto šakomis?

– Nelabai, vos užtenka laisvo laiko pakankamai pasidomėti Tailando boksu, MMA ar boksu (šypsosi).

– Kokias kovas, ypatingas pergales ar pralaimėjimus, norėtumėt/galėtumėt išskirti?

– Be abejo išskirčiau savo didžiausius pasiekimus: trečioji vieta Europos mėgėjų Tailando bokso čempionate, kur per plauką nepatekau į finalą kovoti dėl pirmosios vietos. Taip pat akimirka, kai tapau Baltijos šalių profesionalų Tailando bokso čempionu. Mėgėjų ir profesionalų kovos labai skirtingos. Profesionalios kovos vyksta be liemenių, kojų ar alkūnių apsaugų, todėl jos daug greitesnės, dinamiškesnės ir pavojingesnės.

– Mūsų šalies žmonių požiūris į kovos menus yra gana skeptiškas. Kaip, jūsų nuomone, būtų galima pakeisti šią stereotipinę nuomonę?

– Tai būtų ilgas ir sunkus kelias. Ši nuomonė susiformavo ne per vieną dieną, todėl ir tokios nuomonės išgyvendinimas, tikėtina, ateitų ne per vieną dieną. Tokia nuomonė, manau, susidarė dėl to, kad tai pakankamai agresyvi, stipri sporto šaka. Nors ne į visus kovos menus visuomenės požiūris labai skeptiškas, karate – gi irgi kovinis sportas, bet visuomenės požiūris švelnesnis.

– Trumpai papasakokite, kaip įsivaizduojate, kovos menų ateitį Lietuvoje?

– Viskas ateina po truputį, ženkliai vėliau nei užsienyje. Tad, manau, kad Lietuvoje toliau kils ir didės maišytų kovinių menų populiarumas. Kadangi šiose kovose reikia būti labai universaliam, neužteks būti tik geru smūgiuotuoju arba tik geru imtynininku, čia abi sporto disciplinas reikia įvaldyti ir mokėti jas sujungti. Jei mokėsi smūgiuoti ir imtyniauti, nereiškia, kad mokėsi puikiai susmūgiuoti ir tuo pačiu pervesti kovą į parterį, todėl būtina kombinuoti smūgius su imtynėmis. Tuomet viskas judės į priekį ir žmonės nepamirš šių, tikrai puikių sporto šakų bei kovos menų.

– Ar talentas sportui turi būti įgimtas, ar galima viską pasiekti dideliu darbu ir noru?

– Talentas be abejo padeda, o ne gadina viską, tačiau tikrai galima labai daug pasiekti dideliu darbu ir noru. Net daugiau procentų skirčiau dideliam darbui ir norui, nei talentui.

– Ko palinkėtumėt pradedantiems ir norintiems kažko pasiekti jauniems kovotojams?

– Ištvermės, ryžto ir niekada nepasiduoti!

– Geriausias/efektyviausias motyvacinis sakinys?

– Visada turėk tikslą ir siek jo.

– Ačiū už nuoširdžius atsakymus!