Mūsiškis per 16 įvykusių užduočių surinko 11 372 taškus. Trečią kartą iš eilės Europos čempionu tapo šveicaras Stefanas Zeberlis (12 639 tšk.). Trečias liko prancūzas Nicolas Schwartzas (11 331 tšk.).

Tituluotas lietuvis Rimas Kostiuškevičius (10 475 tšk.) šįkart liko 11-as, Tadas Gegevičius (8502 tšk.) – 43-ias, Vytautas Junevičius (6420 tšk.) – 47-as, o Rokas Kostiuškevičius (7838 tšk.) – 53-ias tarp 83-ių dalyvių. Šių rezultatų teko, kad Lietuva komandų įskaitoje užimtų trečiąją vietą.

L. Komža naujienų agentūrai ELTA papasakojo apie didžiausią savo pergalę, sudėtingas sąlygas čempionate ir oreivių bendruomeniškumo svarbą.

– Koks jausmas aplankė paaiškėjus galutiniams rezultatams?, – ELTA paklausė L. Komžos.

– Iš viso buvo penki skrydžiai. Po ketvirto buvau šeštoje vietoje, todėl po labai sėkmingo penktojo jausmas buvo labai geras. Tai lėmė puikus bendras visos Lietuvos komandos darbas. Užimta vieta man buvo netikėta, nes mano tikslas buvo „Top-20“, vertinant pagal ankstesnių čempionatų rezultatus. Netikėjau šiuo rezultatu, kol oficialiai jie nebuvo patvirtinti. Labai džiaugiuosi.

– Galima teigti, kad tai didžiausia jūsų karjeros pergalė?

– Mano tai tikrai didžiausia pergalė, bet Lietuvos laimėjimų yra didesnių.

– Pagal rezultatus, pirmosios užduotys jums buvo palankios, vėliau sekė prastesni pasirodymai, o pabaiga vėl sėkminga. Kas įtakojo tokius svyravimus?

– Man pradžia buvo tikrai gera, bet antras skrydis jau nebuvo sėkmingas. Jis visiems buvo nesėkmingas, tik man labiau nesėkmingas nei daugeliui. Po to kažkaip pavyko nepasiduoti ir nepradėti eksperimentuoti, o toliau daryti viską pagal planą. Čempionatas vyko saloje, kur mums skraidyti nėra įprasta, nes ten buvo ir kalnai, ir jūra ir nuolat besikeičiantis klimatas. Sunku buvo ir varžybų direktoriui, kuriam reikėjo sugalvoti užduotis. Kartais užduotys būdavo jau nebeįgyvendinamos ir tekdavo suktis iš padėties. Mes, lietuviai, nepratę prie tokio klimato, todėl mums buvo dar sunkiau.

– Tai įvertinus laimėjimą, jums kuo sunkiau, tuo geriau?

– Varžybų pradžioje mums buvo paranku tai, kad lijo lietus, todėl komandos vengė užduočių, susijusių su važinėjimu, nes joms reikia važiuoti kartu. Startuodavome visi bendruose laukuose, užduotys buvo gana paprastos techniškai, bet dėl to dinamiško oro jos pasidaro sudėtingesnės. Mums paranku buvo tai, kad startuodavome visi toje pačioje vietoje ir nereikėjo papildomų komandos narių, kurie važinėtų ir ieškotų tinkamos vietos. Lietuvos rinktinė neturėjo papildomų meteorologų, tai tiesiog visi startuodavome kartu.

– Jeigu jūsų rezultatas maloniai nustebino, tai kiti lietuviai, anksčiau skynę medalius, šįkart buvo toli nuo lyderių. Ar kai kurie aukojosi dėl komandos?

– Daug ką lėmė psichologija, taip pat suveikė sėkmės/nesėkmės faktorius varžybų pradžioje. Kai nepasisekė iš pradžių, tai gali būti sunku, ypač keliant didelius lūkesčius. Labai dažnai žmogus tuomet ima rizikuoti bandydamas ką nors padaryti ir tai neretai neatsiperka. Mano atveju, lūkesčiai nebuvo dideli, negalvojau apie prizines vietas, tai aš nesijaudinau dėl to, kad antras skrydis buvo nesėkmingas.

– Čempionu trečią kartą iš eilės užtikrintai tapo šveicaras S. Zeberlis. Kur jo sėkmės paslaptis?

– Taip, Europos čempionu jis tapo iš viso jau penktą kartą, bet planetos pirmenybėse nepamenu, kada jis būtų laimėjęs. Ko gero, jis šiuo metu yra geriausias oreivis pasaulyje, bet jis tikrai nėra vienintelis, kuris gali laimėti. Tą rodo ir pasaulio čempionatai, kuriuose kartais jam būna sunkiau prisitaikyti prie tam tikros šalies. Jo fenomeną lemia labai gera, profesionali komanda. Ne tik pačio piloto komanda, bet ir visa Šveicarijos rinktinė. Jie visada turi nemažai trenerių, papildomą meteorologų komandą ir yra orientuoti į rezultatą. Jie visada atvyksta ne tik pasimėgauti čempionatu, bet ir siekti tik aukščiausių vietų. Šveicarai labai komandiškai dirbo. Yra ir disciplina, ir tvarka, ir bendruomeniškas jausmas, kurį nėra lengva pasiekti, nes dažniausiai pilotai patys investuoja savo pinigus ir norėtų varžytis pagal save. Visi šveicarų pilotai sutinka laikytis bendro plano ir neiškelti į priekį savo asmenines ambicijas.

– Kokie dabar jūsų planai? Ar po tokio čempionato išaugs lūkesčiai planetos pirmenybėms kitąmet?

– Pirmiausia galvojame tarpusavyje pasidalinti patirtimi su kitais pilotais ir oreivių draugija. Reikia aptarti klaidas, išgyvenimus. Turime galvoti jau apie kitą sezoną, nes turėsime deleguoti komandą į pasaulio čempionatą, kuris vyks Slovėnijoje. Kalbant apie mane, tai mano tikslas pasaulio čempionate vis tiek bus „Top-20“. Džiaugčiausi, jeigu patekčiau į 20-uką. Dar labiau džiaugčiausi, jei visa Lietuvos rinktinė gerai pasirodytų. Būtent taip pavyko Maljorkoje, kur Lietuva užėmė trečiąją vietą. Tai pačios geriausios žinios, kurios parodo, kad Lietuvos oreivių lygis yra aukštas.