Ji per olimpines žaidynes buvo atsakinga už visą medicinos kabinetą: viską reikėjo paruošti, įrengti, po to viską supakuoti ir išsiųsti atgal į Lietuvą. Taip pat gydytoja buvo atsakinga už vidaus ligas, vaistus, medicinos aparatus, įvairias netikėtas situacijas, kai reikėdavo ką nors gauti, organizuoti ar padėti susiorientuoti jauniems gydytojams, kurie dirbo su atskirų sporto šakų atstovais.

„Darėme viską, ką reikėjo. Man, sporto medicinos krypties mokslų daktarei, šį vardą apsigynusiai 2008-aisiais, teko atlikti netgi fizioterapijos procedūras“, – šypsojosi gydytoja.

Į Rio olimpines žaidynes A.Kajėnienė iš medikų atvyko pirmoji – liepos 26-ąją, po savaitės pasirodė ir D.Barkauskas. Į namus jie abu grįžo kartu rugpjūčio 24-ąją. Dabar gydytoja stebisi, kaip atlaikė tokį didelį krūvį. Padėjo ištvermė, įgyta jaunystėje žaidžiant tinklinį. Meilę šiai sporto šakai gydytojai skiepijo panevėžiečių treneris, dabar jau šviesaus atminimo Faustas Kryževičius. Ji atstovavo ir Panevėžio, ir Lietuvos moterų rinkinėms. Tačiau įstojusi studijuoti į Medicinos institutą negalėjo sau leisti tokios prabangos ir atsidavė medicinai, artimai su sportu. „Tačiau tinkliniui ir šiandien jaučiu didelę nostalgiją“, – prisipažino gydytoja.

Puikiai dirbo visa komanda

Grįždama prie darbo per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes A.Kajėnienė sako, kad jai didelis džiaugsmas buvo puikus medicinos komandos darbas: „Užtekdavo pasakyti pusę žodžio ir tave suprasdavo. Nebuvo jokių stresinių situacijų, nepritrūko įrangos ar medikamentų, ko mums labai reikėjo. Jeigu ir pritrūkdavo, tai žinojome, kur nueiti ir gauti. Dirbo visa komanda, kuri daug ką galėjo padaryti.“

Tarptautinio olimpinio komiteto Medicinos komisija pačią paskutinę olimpinių žaidynių dieną organizavo pasitarimą sportininkų sveikatos priežiūros klausimais ir aptarė ligas, buvo pateikta bendra statistika. Pasitarime dalyvavo visų šalių medicinos vadovai.

„Toks aptarimas per olimpines žaidynes buvo organizuotas pirmą kartą. Kiekvieną dieną turėjome pateikti ataskaitas, kuo sirgo mūsų sportininkai. Ačiū Dievui, mes kažkokių labai rimtų problemų neturėjome, mūsų sportininkų nereikėjo vežti į ligonines, ir tai labai džiugino. Savo ataskaitoje parašiau, kad mūsų olimpiečiai visiškai nesiskyrė nuo kitų šalių bendrosios statistikos. Aktualiausios buvo peršalimo, kvėpavimo takų, virškinimo bėdos“, – sakė gydytoja, kuri ypač džiaugiasi, kad mūsų olimpiečių neprireikė gaivaloti ir bandyti statyti ant kojų. Bet rūpesčių vis dėlto buvo: ne vienas sportininkas buvo nesmarkiai peršalęs.

Ornametai ant sportininkų kūnų - akupunktūros pėdsakas

Ant 1000 m distancijoje lenktyniavusių Lietuvos baidarininkų Ričardo Nekriošiaus ir Andrejaus Olijniko krūtinės po olimpinio finalo, kuriame jie užėmė penktą vietą, raudonavo nematytas ornamentas, panašus į groteles.

„Tai – akupunktūrinio pleistro paliktos žymės. Jo paviršius aštrus“, – paaiškino Lietuvos olimpinės rinktinės kineziterapeutas Jurijus Vaščenkovas.

Individualiai testuojant nustatomas kiekvieno sportininko pajėgumas. Jei randamas funkcinis nepakankamumas, prieš pat startą atliekama biologiškai aktyvių zonų stimuliacija siekiant, kad varžybų metu atletai 100 proc. pasinaudotų savo galimybėmis.

„Kai tuos taškus suaktyviname, ant jų dar klijuojame pleistrą, kad aktyvacija tęstųsi, biologinės energijos cirkuliacija būtų maksimali. Priklausomai nuo individualių problemų ar funkcijos nepakankamumo, kiekvienam žmogui veikiamos skirtingos sritys. Ir prieš pat startą aktyviname tas vietas, kuriose pastebime funkcijos nepakankamumą. Realiai tai prideda jėgų, ištvermės, galimybių fiziškai dirbti ir atlaikyti krūvį. Tai momentinis organizmo akceleravimas, savotiškas turbinos įjungimas“, – dėstė J.Vaščenkovas.

Paklaustas, ar neprofesionaliam sportininkui tai padėtų peržengti savo galimybių ribas, J.Vaščenkovas šyptelėjo: „Olimpinio medalio tikrai nelaimėtumėte, nes neįmanoma net naudojant šią metodiką peržengti savo galimybių ribos. Tik pasiekiame, kad organizmas tuo metu veiktų maksimaliai gerai, kad visi raumenys būtų funkcionalūs.“