Treneris į sporto olimpą sugrįžo su savo mokiniu

Seulo, Barselonos, Atlantos ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių dalyvis, 1988-ųjų Europos čempionato disko metimo bronzos medalio laimėtojas kaunietis Vaclovas Kidykas – vėl olimpe: į jį užkopė kartu su savo auklėtiniu, pasaulio ir "Deimantinės lygos" čempionu Andriumi Gudžiumi.

V. Kidykas laikraščiui "Sportas" atskleidė ne vien darbo su talentingu atletu detales, papasakojo ir apie bendrus laisvalaikio pomėgius.

– Švedas Danielis Stahlis vienintelis šį sezoną diską mėtė už 71 m ribos. Ar, sėdėdamas Londono stadione ir stebėdamas pasaulio čempionato kovas, pagalvojote, kad Andriui nugalėti užteks 69 m 21 cm? – paklausėme jau trylika metų A.Gudžių treniruojantį V.Kidyką.

– Maniau, kad pergalei neprireiks 69 m. Vienas dalykas, kai diską mėtai namie, pučiant palankiam vėjui, kaip dažniausiai daro švedas, ir visai kas kita – per pasaulio čempionatą. Prieš išvykdamas į Londoną, savo treniruočių žurnale, kuriame užfiksuoju kiekvieną Andriaus metimą, o vėliau analizuoju, parašiau: medaliui užteks 66 m, o auksui – 68 m. Pasirodo, apsirikau.

– Andrius, atlikęs pergalingą antrą metimą, juo buvo kažkiek nepatenkintas, o vėliau teigė, kad padarė klaidų. Kokių?

– Auksinis metimas buvo techniškai puikus, tačiau, peržiūrėjus vaizdo įrašą, matyti, kad diskas leidosi gerokai užverstu kampu. Jeigu būtų normaliai pataikyta, galėjo nuskrieti kokiu metru toliau. Andrius iš karto pajuto padaręs klaidą. Jis gerai jaučia, kiek numeta. Tarkime, per pratybas Andrius atlieka tam tikrą skaičių metimų, o jų geriausius norime nusifilmuoti. Nufilmuojame, bet nežinome, koks rezultatas. Patikėkite: Andrius tik vienintelį kartą apsiriko 1 m, o dažniausiai savo rezultatą atspėja kone 5–10 cm tikslumu.

Kai jis priėjo paimti trispalvės, pasveikinau ir pasakiau: šaunuolis! Andrius atsakė: treneri, jums nuoširdžiai ačiū.

– Tapęs pasaulio čempionu, Andrius atrodė suglumęs, sutrikęs. Ką jis pasakė pribėgęs prie jūsų stadione?

– Jis kuklus, santūrus žmogus. Natūralu, kad emocijos Andrių truputį prislėgė. Kai jis priėjo paimti trispalvės, pasveikinau ir pasakiau: šaunuolis! Andrius atsakė: treneri, jums nuoširdžiai ačiū.

– Ar buvote ramus, kai Andrių pakvietė dopingo kontrolės pareigūnai?

– Absoliučiai ramus. Šiais laikais dopingo kontrolė pažengusi toli į priekį, kažką nuslėpti nėra jokių galimybių. Andrius tikrintas daugybę kartų, vien šį sezoną – gal šešis ar septynis sykius. Vieną iš testų kontrolieriai norėjo atlikti ir per paskutinę treniruočių stovyklą Palangoje, kai ruošėmės pasaulio čempionatui. Dopingo kontrolės darbuotojai į Palangą atvyko, kai mūsų jau nebuvo – baigę darbą anksčiau, grįžome į Kauną. Andrius jiems paskambino ir pasakė, kad yra namuose. Jokių problemų nekilo. Po pasaulio čempionato gavome oficialų pranešimą, kad Andriaus organizme neaptikta jokių draudžiamų preparatų.

– Andriaus pergalę, kurią Londono olimpiniame stadione matė 66 tūkst. žiūrovų ir milijonai prie televizorių ekranų Lietuvoje, mūsų valstybė įvertino 20 tūkst. eurų premija. Ar ji adekvati pasiekimui?

– Iš pradžių apie pinigus nebuvo nė minties. Andrius iškovojo aukso medalį, buvo aišku, kad jis atliko neeilinę misiją – Lietuvos vardas vėl nuskambėjo per visą pasaulį. Neturėjau informacijos, kiek bus įvertintas jo darbas. Mano nuomone, 20 tūkst. eurų už pasaulio čempionato aukso medalį – tikrai mažai. Žinoma, ir tūkstantis eurų – nemenki pinigai, tačiau... Tarkime, olimpinės žaidynės vyksta kas ketverius metus, čempionas Lietuvoje paskatinamas 115 tūkst. eurų premija. Pasaulio čempionatai rengiami kas porą metų ir juose dalyvauja tie patys olimpiečiai, konkurencija – tokia pat, netgi didesnė, skiriasi tik varžybų pavadinimas. Keisčiausia, kad sporto federacijų rėmėjai moka gerokai daugiau nei Lietuvoje. Tarkime, lenkui Piotrui Malachowskiui už pasaulio čempiono titulą koncernas "PKN Orlen" skyrė vienkartinę 40 tūkst. JAV dolerių premiją.

– 100 proc. pasiteisino jūsų treniruočių metodika, rengiantis pasaulio čempionatui ir numačius du pikus: vieną – pavasarį, o kitą – per svarbiausią metų startą. Ar šį modelį taikysite ir ateityje?

– Šis modelis pasiteisino ir pernai. Prieš Rio de Žaneiro olimpines žaidynes Andrius per pratybas atsarginiame stadione, pučiant nedideliam priekiniam vėjui, nusviedė diską 68 m 60 cm. Tačiau modelis – ne kompiuteris, kur sudarei programą ir sportininkas ją atliko. Žmogus – su savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Šis sezonas Andriui buvo ypač sunkus ta prasme, kad iš pradžių jis nebuvo iškovojęs pergalių, jam reikėjo, kaip sakoma, užsikabinti, ir tai jis padarė gegužę, laimėjęs tarptautines varžybas Lenkijoje. Tačiau iki paskutinės dienos nežinojome, ar Andrių kvies į "Deimantinės lygos" varžybas, nors mūsų pagrindinis tikslas buvo ne jos, o pasaulio čempionatas. Prieš jį sumažinome krūvius ir tai pasiteisino.

– Jūs dalyvavote ketveriose olimpinėse žaidynėse, iškovojote Europos čempionato bronzos medalį. Ar stengiatės Andriui įskiepyti savo metimo techniką?

– Kažkada savo kolegos Romo Ubarto paklausiau, ar jis ieško ypatingos metimų technikos. Jis atsakė: ko čia dar ieškosi, viskas seniai aišku. Kiekvienas žmogus – individualus, ir disko metimo technika kiekvienam – skirtinga. Tarkime, Virgilijaus Aleknos ir R.Ubarto į šonus ištiestos rankos – daugiau nei 220 cm, mano – 207 cm, o Andriaus – 205 cm. Skirtingi parametrai, skirtingos ir galimybės. Bandžiau pritaikyti Virgilijaus modelį, panašiai treniruotis, tačiau juk Gudžius – ne Alekna. Po truputį pritaikiau kitą modelį. Kad ir kaip būtų keista, bet Andriui labai padėjo pernykštė trauma. Kai jis negalėjo priminti kairės kojos, buvo priverstas daugiau pasikliauti dešine. Judesiai, kuriuos teko atlikti deramai nevaldant kairiosios kojos – specifiniai. Techniką parengėme atsižvelgę į tai, kad Andriaus raumenys it guminiai, itin paslankūs. Daug padėjo profesorius Arvydas Skurvydas, atlikęs mokslinius tyrimus, kurie atskleidė naujų duomenų. Tais parametrais pranašesnių už Andrių pasaulyje nėra.

– Ko gero, esate vienintelis pasaulyje disko metikų treneris, per pratybas propaguojantis itin didelį intensyvumą, nes Andrius po treniruočių vos laikosi ant kojų. Kodėl, jūsų nuomone, reikia dirbti būtent taip?

– Tai ne mano metodika, o Andriaus esybės bruožas. Jis maksimalistas. Po pasaulio čempionato per pirmąją treniruotę Kaune paprašiau, kad jis ramiai atliktų kelis metimus po 64–65 m. Andrius tai padarė, bet ėmė veržtis mesti diską visa jėga. Tas pat ir kalbant apie svorius. Jis nemėgsta kilnoti vis tų pačių kilogramų, prašo didinti krūvius.

– Su Andriumi ir jo pagrindiniais varžovais atėjo nauja disko metikų karta. Kaip ją apibūdintumėte?

– Ypač talentingi žmonės. Jie viską daro kaip vijurkai, nepaprastai gyvybingi. Per visą pasaulio čempionatų istoriją, manau, nebuvo taip, kad trys disko metikai taip atitrūktų nuo kitų. Tačiau naujų lyderių laukia didelė atsakomybė, dabar jie per visas varžybas bus dėmesio centre.

– Andrius – jau šeimos žmogus: augina trejų metų Viktoriją ir šešerių Andrių. Ar su auklėtiniu bendraujate tik stadione?

– Nepraleidžiame nė vieno gimtadienio. Žavi jų šeimynėlė, be galo nuoširdi ir vaišinga. Andrius ir jo žmona Dovilė viską atiduoda savo šeimai. Man Andrius – kaip sūnus, nes manasis Karolis jau dešimt metų gyvena Anglijoje. Kalbinu grįžti į Lietuvą, į savo tėvynę, tačiau kiekvienas renkasi savo likimą. Dukra Eglė gyvena Kaune, man padovanojo puikų anūkėlį Adomą, jam – ketveri. Su Andriumi išsiruošiame ir į žvejybą, jis man pataria, kokią meškerę ar kabliuką pasirinkti.

– Vaclovai, viena jūsų aistrų – skaityti ir kurti eilėraščius. Gal sukūrėte ketureilį ir istorinei savo mokinio pergalei?

– Poeziją mėgstu, bet būsiu atviras: man gaila šiuolaikinės Lietuvos poezijos. Poezija nepavaldi laikui, tačiau, perskaitęs kai kurių mūsų dabartinių geriausių poetų knygas, gailiuosi išleidęs pinigus... O ketureilį gal ir sukursiu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių