Krepšinio dinastijos tęsėjas tiki jaunimu

„Jei nebūtų veidrodžių, sakyčiau, kad man 30“, – šypsojosi Ramūnas Butautas. Ateinančią savaitę 60-metį minėsiantis krepšinio specialistas savo neblėstančia energija ir sukauptu įspūdingu patirties bagažu dalijasi su jaunąja Lietuvos trenerių karta.

„Kaskart atsivertęs pasą nustembu. Žinoma, savijautai turi įtakos buvę dideli sportiniai krūviai. Dėl jų ir kojas paskauda, dabar, va, nugarą suėmė. Prisideda ir stresas, kurį patirdavau dirbdamas treneriu. Tačiau tai tik mechanika, ją kaip nors pasitaisysime. Tikrai dar nesijaučiu 60-ies“, – svarstė R. Butautas.

Pastaruosius keletą metų R. Butautas – Lietuvos sporto universiteto (LSU) krepšinio studijų ir mokslo centro vadovas. Jis skaito paskaitas ir rengia praktinius užsiėmimus būsimiesiems krepšinio treneriams, skautams ir vadybininkams.

Tad kaunietis pratęsė darbus, kuriuos tame pačiame universitete prieš daugelį dešimtmečių pradėjo jo tėvas Stepas Butautas. Daugkartinio Europos čempiono, olimpinio vicečempiono ir dešimtkart Lietuvos krepšinio čempionės Onos Bartkevičiūtės-Butautienės šeimoje gimęs Ramūnas tėvo iškovotus trofėjus kasdien mato eksponuojamus savo darbo kabinete.

„Dabartinė veikla man labai patinka. Jos net nevadinčiau darbu, nes būdamas čia nejaučiu jokio krūvio – tik malonumą“, – rodydamas savo valdas pasakojo solenizantas.

– Ar savo jubiliejaus proga jau suplanavote oficialų pobūvį? – pradėjome pokalbį su R. Butautu.

– Pastarąjį kartą gimtadienį švenčiau, kai man buvo aštuoniolika! Tada oficialiai įžengiau į suaugusiųjų pasaulį. Nuo to laiko jokių pokylių nerengiu. Mano artimiausi draugai žino, kad esu intravertas. Nors matant mane viešumoje ar krepšinio aikštėje gal ir sunku tuo patikėti. Kitą savaitę susėsime šeimos rate, pakelsime taurę vyno, ir tiek. Man tai  eilinis gimtadienis. Kas norės, pasveikins skambučiu ar žinute.

Bendražygiai: 2021-aisiais per Krepšinio federacijos prezidento rinkimus A. Sabonis buvo tarp palaikiusiųjų R. Butautą. / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

– Jūsų gyvenimas nuo pat pirmųjų dienų susijęs su krepšiniu. Ar gimęs krepšinio garsenybių šeimoje galėjote pasirinkti kitą kryptį?

– Nebuvo jokių galimybių! Tikrai dėl to nesigailiu. Atvirkščiai, krepšinis man labai daug davė. Kartais pagalvoju – kuo dar galėjau tapti? Mane traukia architektūra, tad šioje srityje dirbti galėčiau. Dažnai stebiu architektūrines televizijos laidas, diskutuoju su naujus LSU statybinius projektus prižiūrinčiu architektu. Man tai labai įdomu.

– Turbūt vaikystėje jūsų tėvų namuose nuolat lankydavosi sporto žmonės, o kalba apie krepšinį niekada nenutildavo?

– Grįžę iš darbų tėvai diskutuodavo apie įvairias krepšinio situacijas, mama klausdavo tėvo patarimų, dalydavosi naujienomis. Pamenu, mama gamindavo koldūnus ir vaišindavo pas mus užsukdavusius tėčio draugus ir bendražygius, taip pat – SSRS rinktinės trenerius Aleksandrą Gomelskį, Vladimirą Kondrašiną. Tėvas geriausiai sutarė su legendiniu boksininku Algirdu Šociku ir futbolininku Povilu Grigoniu. Juos siejo labai ilga ir graži draugystė. Pamenu, kai tėvą po infarkto parsivežėme namo iš ligoninės ir jau buvo labai blogai (S. Butautas mirė 2001 m. – aut. past.), Algirdas ir Povilas atėjo su juo atsisveikinti. Jie kalbėjosi žinodami, kad tai paskutinės tėvo dienos šiame pasaulyje... Man ir dabar, po 20 metų, sunku sutramdyti ašaras.

– Kiek tėvas turėjo įtakos jūsų, kaip trenerio, karjerai?

– Labai daug. Jis ir patardavo, ir reikalavo disciplinos. Man norėjosi pasiginčyti, pamaištauti. Būdavo ir pykčių, bet sulaukęs 26 metų supratau, kad tėvas daugeliu atžvilgių buvo teisus. Aiškiai atsimenu tą momentą, kai supratau, kad pats esu atsakingas už savo likimą.

– Garsios krepšinio šeimos pavardė jums padėjo ar trukdė?

– Kai kur padėjo, kai kur slėgė. Visi mane lygino su tėvu, iš manęs tikėjosi aukščiausio lygio žaidimo, o talento, fizinių duomenų man kažkiek trūko. Buvau kviečiamas į SSRS jaunučių (iki 16 metų) rinktinę, bet išskirtinių laimėjimų vyrų krepšinyje nepasiekiau. Palyginti su tėvu, buvau nykštukas.

– Jaunių amžiaus rungtyniavote daugelyje tarptautinių turnyrų, žaidėte rinktinėje kartu su Arvydu Saboniu. Ar tada ir užsimezgė jūsų draugystė, besitęsianti iki šiol?

– Su Arvydu susipažinome gerokai anksčiau. Esame bendraamžiai, tad susidurdavome įvairiose moksleivių varžybose, kai mums buvo gal dešimt metų. Pamenu, kartą su SSRS jaunių rinktine išvykome į Suomiją. Su Arvydu pabėgome iš viešbučio, iš kurio mums buvo draudžiama išeiti. Einame per nedidelį provincijos miestelį, o aplink tviska parduotuvių vitrinos. Jose visko pilna – buitinės technikos, džinsų, apie kuriuos tada mes Lietuvoje tik svajojome. Visą kelią tylime ir staiga Arvydas sako: geriau jau tie kapitalistai būtų mus okupavę nei sovietai. Jau tada Sabas pasižymėjo savitu humoro jausmu. Iki šiol su juo puikiai sutariame, dažnai bendraujame, daugelyje gyvenimo sričių mūsų nuomonės sutampa. Neatsimenu, kad kada nors būtume susiginčiję.

Kartais pagalvoju, kuo dar galėjau tapti? Traukia architektūra, tad šioje srityje dirbti galėčiau.

– Kokių dar pažinčių užsimezgė per krepšininko karjerą?

– Gerai sutariame su daugeliu mūsų kartos krepšininkų. Tada žaidėme kartu su latviu Igoriu Miglinieku, estu Tiitu Sokku, kurie vėliau tapo savo šalių krepšinio žvaigždėmis. Jaunių varžybose ne kartą teko dengti Kroatijos krepšinio legendą Draženą Petrovičių. Mano karjera SSRS jaunimo rinktinėse baigėsi, kai į ją pakvietė Šarūną Marčiulionį. Šarūnas buvo už mane geresnis. Palaikome ryšius su tų metų Lietuvos moksleivių rinktinės nariais, su kuriais šlavėme aukso medalius tarp SSRS bendraamžių. Ją treniravo Modestas Paulauskas ir Raimundas Sargūnas. Žaidė Sabas, aš, Arvydas Venclovas, Rimvydas Samulėnas ir daugelis kitų. Mes kasmet susirenkame ir smagiai pabendraujame. Ši tradicija nenutrūksta daugelį dešimtmečių.

– Kaip prasidėjo jūsų trenerio karjera?

– Pradėjau nuo darbo su vaikais. Atkūrus nepriklausomybę, Kaune įkūrėme krepšinio mokyklą „Merkurijus“, kurioje dirbau bene dešimtmetį. Treniruodamas komandas tapau Lietuvos jaunučių (iki 15 metų) rinktinės treneriu ir palaipsniui nukeliavau iki jaunimo ir suaugusiųjų rinktinių.

– Žinomiausias jūsų auklėtinis iš „Merkurijaus“ laikų – Linas Kleiza, atėjęs sportuoti būdamas dešimties, o išleidote jį į JAV jau kaip vieną perspektyviausių jaunųjų talentų.

– Linas, prieš persikeldamas gyventi pas močiutę į Kauną, buvo lankęs krepšinio mokyklą Vilniuje, tad pradmenis buvo įvaldęs. Pradėjęs su juo dirbti iškart pamačiau kovotojo charakterį, atletiškumą. Manau, kad Linas būtų atsiskleidęs ir pas kitą trenerį, tad nenoriu prisiimti ypatingų nuopelnų. Man tik pavyko įžvelgti, kad jis, pasiekęs vyro amžių, nebus labai aukštas, ir sėkmingai pakeitėme jo poziciją iš vidurio puolėjo į lengvąjį kraštą. Tada mane daug kas kvailino, bet Linas greit suspindėjo visu ryškumu.

– Vėliau su L. Kleiza pergalingai žygiavote jaunimo pasaulio ir Europos čempionatuose…

– Linas mums padėjo 2003 m. Graikijoje laimėti pasaulio jaunių (iki 19 metų) čempionato sidabrą. Auksinėje komandoje, su kuria 2005 m. Argentinoje tapome jaunimo (iki 21 metų) pasaulio čempionais, jo nebuvo dėl NBA naujokų biržos. Tačiau turėjau Paulių Jankūną, Artūrą Jomantą, Stepą Babrauską, Renaldą Seibutį, Joną Mačiulį ir kitus talentus. Tie mūsų rezultatai buvo ilgo ir nuoseklaus darbo padarinys. Daugumą šių vyrų pažinojau nuo jų vaikystės, rengdamiesi čempionatams savo iniciatyva reguliariai rinkdavomės į treniruočių stovyklas. Kartais miegodavome ant mokyklos salės grindų, kartais – pas šeimas, kurios priimdavo atvykusius iš kitų miestų vaikinus. Taip pamažu susilipdė rinktinė, kuri tapo stipriausia pasaulyje.

– Kaip pasukote į vyrų krepšinį?

– 2002–2003 m. treniravau „LKKA-Kauno“ moterų komandą, su ja laimėjome Lietuvos lygos sidabrą. Tuo metu sulaukiau Adomo Klimavičiaus kvietimo perimti „Šiaulių“ vyrų ekipos vairą. Buvo du geri sezonai, kai pasipuošėme LKL bronzos medaliais. Tada perėjau į Rygos ASK klubą. Latvijoje praleidau tris sezonus, per kuriuos laimėjome ne vieną šalies čempionato medalį. Man Latvijoje patiko, tad 2011-aisiais vėl grįžau į kitą Rygos komandą. Su VEF nukalėme tris čempioniškus sezonus.

– Prieš tai, 2009-ųjų pabaigoje, sulaukėte „Žalgirio“ pasiūlymo. Klubą jau buvo perėmęs Vladimiras Romanovas, kuris trenerių darbą, švelniai tariant, nelabai vertino…

– Tuo metu dirbau Donecke, bet iš Ukrainos išvykau dėl konflikto su to klubo savininku. Pataikiau ant kito… Pamenu, kai sužinojau, kad kviečia „Žalgiris“, sutikau net nepasidomėjęs apie finansines sąlygas. Man tai buvo didžiulė garbė ir atsakomybė. Kai Paulius Motiejūnas Kalėdų išvakarėse atvežė sutartį ir pamačiau skaičius, pamaniau, kad aš užsienyje tiek vos ne per dieną uždirbdavau. Pinigai buvo labai maži, bet pirmi žingsniai man patiko. Pavyko užmegzti ryšį su komanda. Labai norėjau sėkmingai dirbti su „Žalgiriu“, kurį praeityje treniravo ir mano tėvas. Deja, bendradarbiavimas greitai baigėsi, nes pralaimėjome LKL čempionato rungtynes Vilniaus „Perlui“. V. Romanovui tai labai nepatiko, nors jis pats vertė laikyti aikštėje mūsų jaunimą, o tai atsiliepė rezultatui.

– „Žalgirį“ palikote skaudama širdimi. Panašų smūgį patyrėte ir Lietuvos vyrų rinktinėje. Tikriausiai tai kainavo nemažai bemiegių naktų?

– 2007 m. su Lietuvos rinktine laimėjome Europos čempionato bronzą. Prieš 2009 m. Europos pirmenybes Lenkijoje netekome viso starto penketo. Tas turnyras nebuvo atrankinis į olimpiadą, todėl vyresni žaidėjai norėjo poilsio. Į stovyklą neatvyko Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas, Darius Songaila, Rimantas Kaukėnas. Teko pasikliauti žemesnio meistriškumo žaidėjais, tai vėliau nepasiteisino. Skaudžiai pralaimėjome Lenkijai, vos patekome į antrą etapą, kur likome devinti. Aš prisiėmiau asmeninę atsakomybę ir įteikiau atsistatydinimo raštą. Tada teko atlaikyti didžiulę kritikos ugnį, bet  nesigailiu.

– Ar ta nesėkmė prisidėjo, kad taip anksti baigėte trenerio karjerą?

– Išmokau skaudžią, bet labai naudingą pamoką. Karjera tęsėsi dar ilgai po atsisveikinimo su rinktine. Po gero laikotarpio su Rygos VEF, 2015 m. išvykau į Kazachstaną ir porą sezonų dirbau „Astanos“ klube. Vėliau dirigavau Libano vyrų rinktinei. Paskutinis mano treniruojamas profesionalus klubas buvo Panevėžio „Lietkabelis“, bet 2018 m. padėjau tašką. Vėliau dar porą metų sulaukdavau pasiūlymų, bet buvau jau apsisprendęs pakeisti veiklos pobūdį. Kaip tik LSU naujoji vadovybė dirbo atkurdama prieš tai sunaikintą Krepšinio katedrą, tad sutikau tapti jos vadovu. Pedagogine veikla, jaunųjų trenerių ugdymu užsiimu iki šiol, kartu dar patreniruoju ir LSU krepšinio komandą.

– Pastaraisiais metais daug laiko praleidžiate universitete, jaunimo apsuptyje. Ar tai jūsų pagrindinis energijos šaltinis?

– Mano studentai neleidžia man senti. Be abejo, tai kitokia karta. Aš juk studentavau su jų tėvais ar net seneliais! Mūsų karta nuo pat mažens turėjo kovoti už būvį – ne tik aikštėje, bet ir gatvėje. Tai grūdino charakterį. Kita vertus, šiuolaikinis jaunimas daug laisvesnis. Kad žinotumėte, kiek daug motyvuotų, protingų, nuoširdžių studentų sutinku! Dėl tokių tikrai verta dirbti. Yra ir išlepintų, nežinančių, ko nori gyvenime, bet mes, pedagogai, tam ir esame, kad padėtume jiems surasti savo kelią ir įkvėptume motyvacijos juo eiti. Pagrindinis mūsų tikslas – išugdyti Lietuvai kuo daugiau perspektyvių krepšinio trenerių, kurių pastaraisiais metais labai trūksta.

– Ko sau palinkėtumėte jubiliejaus proga?

– Labai paprastai ir nuoširdžiai – laimės ir sveikatos savo artimiesiems. Man to užtektų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ka gali tas

ka gali tas portretas
kuris niekada nezaide krepsinio? Ogi nieko .

Garastas

Garastas portretas
teisus ,kuo tikit juodukais kuriu daugeja,ar Lietuviukais kuriu vietoje sedi juodukai ? Savus ugdykit ,o ne juos .

kestas

kestas portretas
idomiai su Sabu istorija
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių