- Aida Valinskienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
"Man taip įdomu gyventi, kad maža 24 valandų per parą", – sako keturių vaikų mama, žurnalistė, komunikacijos specialistė, menų magistrė, knygų autorė ir bendraautorė Gabija Vitkevičiūtė. Prieš keletą metų moteris iš esmės pakeitė savo gyvenimą – tapo priklausomybių konsultante.
– Kodėl žurnalistė, komunikacijos specialistė nusprendė tapti priklausomybių konsultante?
– Nuo vaikystės prisimenu išgėrusią mamą – ji sirgo priklausomybe. Vėliau jai pavyko sustoti ir blaiviai išbūti net septyniolika metų, tačiau vis dėlto ji mirė nuo alkoholio priklausomybės. Tad ši tema man nesvetima. Labai ilgai tai išgyvenau artimoje aplinkoje ir žinau, ką tai reiškia. Mano visas kelias vedė link prasmės. Kiekvienas ją įžvelgiame kitur: kas gėlės pumpure, pyragėlyje, kurį ryte gali paduoti mylimam žmogui, kas dideliuose dalykuose – politikoje ar pasaulio valdyme. Man prasmė – padėti žmogui sveikti, suprasti, kur jis gali kreiptis, ką gali daryti, kaip sumažinti bejėgystę.
Žurnalistės ar komunikacijos specialistės darbas man patiko ir patinka iki šiol, bet jo gilios prasmės nebemačiau. Nesakau, kad rašyti ar kalbinti žmones nėra prasmės. Tiesiog supratau, kad noriu daryti gyvenime kažką rimtesnio, labiau prasmingo. Tad pradėjau gilintis į priklausomybių sritį, subūriau komandą ir šiuo metu jaučiuosi šioje veikloje gana stipri.
– Iš to, ką jūs darote dabar, matyti, kad nebeapsiribojate vien priklausomybėmis. Ar tiesiog negalima to atriboti nuo bendros psichologijos, bendro žmogaus pasaulio suvokimo?
– Taip, priklausomybės nėra kažkas sterilaus ir išoperuoto, kad mes galėtume kalbėti tik apie tai. Priklausomybė kyla, nes žmogus jaučiasi nesavas, vienišas, apleistas, atskirtas, dažnai nesuprastas. Tai yra bendražmogiški dalykai, kurie, aišku, sukelia ir depresiją, ir visokių psichologinių bei psichikos sutrikimų. Priklausomybė yra psichikos liga. Reikia suprasti, kad tai ne širdies ir vien jausmų sukelta problema. Taip, ji yra ir apie tai, bet labiau – apie smegenis. Tad viskas susiję.
– Kaip manote, ar pandeminė situacija priklausomybių problemą paaštrino?
– Tūkstančius kartų. Kada žmogus geria? Tada, kai praranda save, nesijaučia gerai, kai jam kažko trūksta, jaučiasi tuščias ir jam atrodo, kad kažkuo reikia tas skyles užlopyti. Ir pradeda ieškoti – santykių, darbų (turiu omeny darboholizmą), kiti perka nuo ryto iki vakaro, konstruoja save – prisipučia lūpas ir pan. Kiti nueina į parduotuvę ir pamato, kad labai paprasta bei legalu nusipirkti etilo alkoholio, kuris panardina į trumpalaikę užmaršties būseną.
Mes, kurie dirbame šioje srityje, niekada neteisiame ir nesmerkiame. Mūsų tikslas – padėti žmogui suprasti, kas atsitiko.
Užklupus pandemijai, visi susidūrėme su nežinomybe. Visi labai norime, kad viskas būtų aišku. Žiūrėkite, kaip žmonės džiaugiasi, kad gali planuoti: per vaikų atostogas keliausime ten, per tėvų gimtadienį važiuosim ten, sekmadienį pas ateis draugai. Žmogus jaučiasi saugus, kai turi planų. Pandemija iš pagrindų kirto per kojas planuotei, struktūrai, aiškumui, paliko nežinomybę. Iš jos vadavomės kaip kas galėjome. Kas kimšo bandeles nuo ryto iki vakaro, apsipirkinėjo, kas linko į vienatvę. Galbūt kai kurie sąmoningai tą situaciją suvokė, pripažino, ir tada jau buvo lengviau – galėjo atsiduoti darbams, mokslams, rašyti, skaityti, klausyti muzikos. Bet tokių – vienetai.
Kai kurie paniro į substanciją, kuri leidžia apie tai negalvoti, – alkoholį. Žmonės pradėjo gerti daug daugiau, o baisiausia – pradėjo gerti daug jaunų žmonių. Tai galiu konstatuoti vertindama, kokie žmonės kreipiasi pagalbos.
– Žmogus, pradėjęs gerti, tikisi, kad jam palengvės, bet iš esmės jis sulaukia priešingo rezultato?
– Tikrai taip. Tada, kai tikiuosi būti užpildytas, tampu vis labiau tuščias. Tikiuosi, kad apims pilnatvė, ir ji apima, tik trumpalaikė. Alkoholis nukapoja vadinamąsias prieškaktinės smegenų (atsakingas už kontrolę) jungtis – tada žmogus gali tiesiog elgtis nekontroliuojamai. Jei jis sau neleidžia ilsėtis, išgeria porą taurių vyno ir gali sau pasakyti: na va, jau legalu, niekur nevažiuosiu, su niekuo nesusitiksiu. Įsijungia pasąmoniniai dalykai. Viskas būtų gerai, jeigu čia ir baigtųsi. Bet visos bėdos tik prasideda. Jos neišspręstos, o tik pakištos po kilimu: pradeda rūgti, smirdėti ir mažiausiai, ką gali daryti, tai trigubėti. Alkoholis tikrai jas didina, nes girtas žmogus neprisimena nei ką prišnekėjo, nei ką darė, nei kur save rado. Kontrolė nukertama ne tik gerąja prasme.
Tačiau reikia suprasti kontekstą. Nė vienas žmogus pasaulyje neatsikėlė ir nepagalvojo: imsiu ir pragersiu gyvenimą. Taip nebūna. Priklausomybė tuo ir klastinga, ji vystosi labai pamažu. Smiltelė prie smiltelės – ir jau visos kopos. Daugybę ligos pirminių stadijų mes galime tik retrospektyviai diagnozuoti. Žmogus sako: "Taip, būdavo savaitgalių, paskui pradėjau per "Zoom" dirbti, tai ir nepajutau, kaip įnikau." Vėliau mesti labai sunku: "Mesiu, bet ne šiandien, gal rytoj."
– Kaip suvokti, kad tai jau bėda? Kai trukdo gyventi?
– Trukdyti – labai nekonkretus dalykas. Kitas sakys: "Man netrukdo, man gerai, jeigu jums trukdo, tai jūs ir gydykitės." Bėda, kad vadinamasis dugnas kiekvienam yra kitas. Vienam reikia prarasti tris vilas Ispanijoje, kitam – žmoną ar vyrą, trečiam tiesiog išsigąsti, kaip jis atrodo ar kaip jis pradėjo elgtis. Tad gal žodis, kurį reikėtų pabrėžti, – išsigąsti. Aš suvokiu problemą, kai pats išsigąstu. Nes būna, kiti sako: "Žiūrėk, tu turi problemų, tau reikia tvarkytis." Žmogus net nesuvokia, kodėl turėtų, nes jam nebaisu. Kartais tampa baisu nuo paprastų dalykų: vaikas pažiūrėjo kitaip, nors 20 metų taip žiūrėjo... Ir įvyksta lūžis.
Iš profesionalios pusės galiu paminėti kelis pirminius požymius, kurie gal privers žmogų susimąstyti. Pirmas – kontrolės praradimas. Aš atsidarau butelį vyno ir noriu išgerti taurę vakare, bet išgeriu daugiau, nei planavau, – dvi, tris ir keturias.
Antras – dozės didėja, išsivysto vadinamoji organizmo tolerancija. Reikia stebėti save – pernai man užteko 50 g romo, o dabar jau reikia ir visos fleškutės.
Trečias – įkyrios nuolatinės mintys apie tai, žmogus kaip apsėstas. Jis ryte atsikelia ir pradeda galvoti, ar jau be penkių dešimt, ar jau dirba parduotuvė? Ar jau be penkių aštuonios, ar jau uždarys parduotuvę? Kur jam gauti alkoholio, kur paslėpti, ką meluoti, ar ateis šiandien žmonių vakare, ar galiu sakyti darbe, kad sergu.
Ir ketvirtas – geriu, nepaisydamas neigiamų padarinių. Juk mes žinome, kas bus, jeigu persišaldę neužsidėsime vilnonių kojinių, neišgersime karštos arbatos, – susirgsime. Lygiai taip pat ir geriant: aš žinau, kad geriu, ir žinau, jog skaudės mano artimai aplinkai, ir aš pats / pati prisidarysiu sau problemų – išmes iš darbo, neteksiu santykių, nukentėsiu fiziškai, susižeisiu, nugriūsiu. Visa tai žinau, bet vis tiek darau.
Jei susiduriama su visais šiais punktais, tada jau tikrai reikia pagalbos. Žmonės labai bijo kreiptis pagalbos, bijo, kad juos nuvertins, priekaištaus. Tačiau reikia suvokti, kad mes, kurie dirbame šioje srityje, niekada neteisiame ir nesmerkiame. Mūsų tikslas – padėti žmogui suprasti, kas atsitiko. Juk nė vienas to nenorėjo, neplanavo ir nesvajojo – taip atsitinka, ir viskas. Dabar reikia traukti rankinį stabdį toje situacijoje, kurioje atsidūrėte. Kai kuriems užteks meditacijos, o kitiems reikės ir detoksikacijos.
– Ar tiesa, kad aplinkiniams, šeimos nariams labai sunku suprasti, kad susiduriama su problema, nes priklausomi žmonės – geri melagiai ir manipuliatoriai?
Reikia kalbėtis apie baimes: ko aš bijau, kas bus blogiausia, kas atsitiks. Bet svarbiausia pripažinti.
– Žinote, aš negaliu jų vadinti melagiais ir manipuliatoriais. Turime suvokti situaciją, kurioje žmonės yra, ir adekvačiai ją vertinti.
Jei su sveiku žmogumi sutariame, kad eisime į kiną, o jis neateina, tai, greičiausiai, jis yra melagis ir tyčia taip pasielgė. Tačiau, kai priklausomas žmogus žada, kad daugiau negers, tuo tiki. Jis labai nori, bet liga yra stipresnė, o jis mažai ką daro arba nieko nedaro, kad sveiktų, todėl ji nugali. Žmogus nenori tyčia jūsų įskaudinti meluodamas, manipuliuodamas, iškreipdamas realybę. Jis tuo metu tiki.
Bet vadinamajame neigime yra abu. Ir mūsų – artimųjų – teisuoliškumas dažnai irgi yra labai nesąžiningas. Nes mes suprantame, kad yra problema (na, kas jau čia nesupranta: du kartus parėjo girta ar girtas, tris kartus neatsikėlė į darbą, ketvirtą kartą nepasiėmė vaiko iš darželio – ko nesuprasti?), bet mums taip baisu, kad mes linkę truputį apsimesti, kad nieko neįvyko. Tačiau abu esame toje pačioje valtyje – ir artimasis, vadinamasis kopriklausomas žmogus, ir priklausomybės kamuojamas asmuo. Vienas neigia, kad geria, kitas neigia, kad namie yra problemų.
Dėl to nėra teisuoliai nei vieni, nei kiti. Priklausomybė yra šeimos liga. Pagalbos reikia visiems. Jeigu jūs neprikalbinate savo vyro ar žmonos, tėvo ar vaiko kreiptis pagalbos, tai patys turite kreiptis į priklausomybių konsultantą ir sakyti: "Man reikia sužinoti, kaip su juo arba su savimi elgtis." Maždaug pusė mano klientų yra priklausomi žmonės.
– Dabartinė situacija daugeliui sukelia dar ir baimių, kad atleis iš darbo, liksi vienas. Tada vertiesi per galvą, prisitaikai ir pameti tikrąjį save. Ką tada daryti?
– Visų pirma – pripažinti, neneigti. Nieko daug nepadarysi – pripažink ir kreipkis pagalbos. Reikia kalbėtis apie baimes: ko aš bijau, kas bus blogiausia, kas atsitiks. Bet svarbiausia pripažinti. Pabandykite garsiai sau pasakyti: aš tikrai gyvenu baimėje, man labai negera. Žmogui natūraliai kyla kitas klausimas: tai ką man dabar daryti?
Mano galva, yra bėdų – eik susitikti su žmonėmis. Ir pagalba visada atsiras. Tačiau jeigu sakau: "Taip, bet" – tada ne. Esą taip – yra pagalba, bet – ji yra brangi. "Taip, bet" lygu "ne". Tada tau gera būti su baime, kažkuria prasme ji naudinga. Bet jeigu sakai, kad noriu, padarysiu, tai rasi kaip. Visada yra išeitis. Vienintelė padėtis be išeities – mirtis, visos kitos turi sprendimus.
– Rašote knygą. Apie ką ji?
– Taip, jau parašiau priklausomų žmonių artimiesiems skirtą knygą, kaip bendrauti su žmonėmis, kurie yra priklausomi. Ir, aišku, mano pačios istorija. Tai knyga apie tai, kaip išgyvenau aš ir kaip išgyventi (o paskui ir gyventi) tam, kuris yra artimas su žalingai vartojančiu žmogumi. Nors jau esu parašiusi ir išleidusi tris savo bei dvi kartu su kitais autoriais knygas, ši bus tokia vienintelė. Pagrindinis mano tikslas – sukurti ją ne tik įdomią ir patrauklią, bet ir naudingą, vertingą. Knyga jau leidykloje. Labai tikiuosi, kas per Kalėdas bus po eglutėmis, kad ir kokia nemaloni tema tai būtų. Knyga vadinsis "Širdies tatuiruotės".
– Esate keturių vaikų – 22-ejų Ditės, penkiolikmetės Mėjos, dešimtmetės Teresės ir šešiamečio Tado – mama. Jiems reikia mamos dėmesio ir rūpesčio. Kaip suspėjate būti mama ir kažkam patarėja, padėjėja?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad niekas nenukenčia, bet nukenčia tikrai ne vaikai. Gal nukenčia mano dalis, kuri norėtų daugiau kurti, daryti, auginti savo veiklas. Man taip įdomu gyventi, kad maža 24 valandų. Pasaulis didelis, įdomus ir tiek gausus visko. Per ilgus metus išmokau sąmoningai struktūrizuoti laiką ir tiesiog pasakyti sau: štai aš dabar ilsiuosi, dabar sąmoningai būnu su vaikais, dabar dirbu. Turi būti pusiausvyra ir tiesiog struktūros laikymasis. Kai taip gyveni visą savo sąmoningą gyvenimą, pripranti ir nebegalvoji, kad būna kitaip.
– Iš šalies žvelgiant, jūsų gyvenime visko labai daug: darbų, vaikų, projektų, knygų...
– Darbai patys mane susirasdavo. Išsipildė labai daug dalykų, apie kuriuos anksčiau tik svajojau, – buvo žmonių, kurie man atrodė nepasiekiamose aukštybėse, o dabar galiu jiems sakyti "tu". Tada stigo pinigų, nemaniau, kad galėčiau nukeliauti į kokias nors egzotiškas šalis, o dabar jos apkeliautos. Neatrodė, kad gyvensiu gražiai, kaip dabar gyvenu Užupyje. Pavyko, nes ne tik svajojau, bet ir dariau. Man tiesiog gyvenosi. Nekėliau sau tikslų padaryti karjerą ar turėti daug vaikų – viskas klostėsi palaipsniui, vienas žingsnis keitė kitą.
– Ne tik svajoti, bet ir daryti – tai savotiškas jūsų gyvenimo moto?
– Manau, moto keičiasi su gyvenimo išmintimi ir branda. Priklausomybių lauke yra toks sakinys: "Tai veikia, jeigu aš veikiu." Jeigu aš šiaip sau imituoju veiklą, žaidžiu, apsimetu, planuoju – tada apie ką mes kalbame? Bet jeigu aš darau, tai darau. Nėra jokio stebuklo. Bet kuris sporto treneris, jogos mokytojas, lietuvių kalbos mokytojas ar matematikos korepetitorius pasakys: jeigu kiekvieną dieną darai tą patį darbą penkias minutes, tai nuoseklumas viską lemia. Nereikia sakyti, kad neturiu laiko skaityti. Perskaityk per dieną penkis puslapius specifinės literatūros ir per metus būsi perskaitęs keturias rimtas knygas. Kaip sakė Carlas Jungas: "Aš esu ne tai, ką sakau, kad darysiu, o tai, ką darau dabar." Man atrodo, gyvenimas labai gražus, nes labai paprastas.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Upėse rasti net keli negyvi jaunuoliai: savižudybė iš esmės yra žmogžudystė67
Šiais metais upėse rasti keli negyvi paaugliai. Tai visuomenę sukrėtė ir sukėlė diskusijas. Ar daugėja paauglių savižudybių ir ar ryškėja bauginančios tendencijos? Apie tai papasakojo vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušn...
-
Perdegimas darbe: pusės metų laikotarpis yra vienas iš svarbiausių kriterijų1
Vilniaus universiteto psichologai su kolegomis iš užsienio atliko profesinio perdegimo tyrimą, kurio rezultatai parodė, kad Lietuva patenka į aukščiausio perdegimo lygio šalių trejetuką kartu su Japonija ir Nyderlandais, nors Lietuv...
-
Norite pokyčių savo gyvenime? Atlikite šiuos penkis žingsnius3
Pastebite, kad jums sunku ką nors keisti? Norite gyvenime naujovių, pokyčių, tačiau juos vis atidėliojate? Pradėję greitai sugrįžtate prie senų įpročių? Profesionali supervizorė Nomeda Jerochova įvardija penkis konkrečius žingsnius,...
-
Šiuolaikinio jaunimo jausmų kalba: kokia ji?
Pasaulyje, kuriame dažnai pabrėžiama technologijų svarba, akademiniai rezultatai ir išoriniai pasiekimai, dažnai pamirštame menines veiklas kaip būdą prakalbinti jaunimą ir padėti jaunoms asmenybėms atsiskleisti. ...
-
Tėvai ir vaikai: skirtingi laikotarpiai – skirtingi išgyvenimai
Kad ir kaip būtų paradoksalu, visą gyvenimą mes esame vaikai. Suaugę, patys tapę tėvais, senstantys mes tebeturime tėvus. Jei ne gyvenančius šiame pasaulyje, tai bent jų vaizdinį, įspaudą savo sąmonėje. ...
-
Nevenkite kalbėti apie pavojus – tai gali išgelbėti vaiko gyvybę
Vaikams vis mažiau būnant namuose ir daugiau laiko leidžiant su draugais ir būreliuose, tėvai neretai jaučia nerimą dėl jų saugumo. Kai su vaiku nepavyksta susisiekti telefonu, tėvams kyla įtampa – galbūt jis pakliuvo į pavojingą situacij...
-
Blogos nuotaikos vengti nebūtina?
Rudens sezonui perkopus į antrą pusę, daugelis pastebi pakitusią emocinę būseną. Specialistai mano, kad tokiu metų laiku depresyvios nuotaikos išvengti įmanoma, tačiau žmonės turi išmokti priimti esamą būseną. ...
-
Kaip kalbėti su vaiku apie netektį ir mirtį?4
Suprantama, kad tėvai nori matyti tik linksmus ir laimingus savo vaikus ir kuo ilgiau apsaugoti juos nuo skaudžių temų ir įvykių. Tačiau augdamas vaikas neišvengiamai su jais susidurs ir patirs, kad tam tikros situacijos kinta ir reikia prie jų ...
-
Savaitgalį – rodyklių sukimas: kokį poveikį daro sveikatai?24
Šį savaitgalį, naktį iš šeštadienio į sekmadienį, laikrodžio rodyklės bus sukamos viena valanda atgal. Nors būta įvairių diskusijų apie tai, kad reikėtų nustoti kasmet sukti rodykles (dėl to šiemet parašy...
-
Trapus kelias į laimę: vyrų ir moterų skirtumai
Laimė yra tai, ko mes ieškome bet kokioje gyvenimo situacijoje, ir nesvarbu, ką darytume, – žygdarbius ar visiškas nesąmones, tikime, kad tai padarys mus laimingus. Tačiau dažnai net ir pasiekę savo išsvajotos karjeros auk&sca...