"Matydamas judančias skyrybų kreives, keliu hipotezę, kad žemyn jas nukreipia bendras emocinis laukas. Valstybėje prasideda erzelynė, ji nukeliauja iki šeimų", – sako Žmogaus studijų centro vadovas psichologas dr. Gintaras Chomentauskas.

– Ar iš aukštuomenės kronikų skilčių galima daryti išvadą, kad skyrybų apskritai daugėja?

– Ta aplinkybė, kad portaluose, feisbuke matome daug informacijos apie įžymybių skyrybas, mano supratimu, pirmiausia yra besikeičiančių visuomenės vertybių atspindys. Pakilęs smalsumas, noras kišti nosį į svetimą gyvenimą ir ieškoti ten pikantiškų detalių nėra geras simptomas. Tarsi nebūtų svarbesnių dalykų, aiškinamės, kodėl tie konkretūs žmonės skiriasi, nepraleidžiame progos aptarti su draugais, "papliatkinti". Tai socialinis fenomenas, rodantis mūsų suprimityvėjimą, posūkį vartotojiškos kultūros link.

Kalbant apie faktinį skyrybų skaičių, Lietuvos situacija nėra gera. Statistiškai išsiskiria apie 40 proc. porų. Taigi tikimybė, kad šeima bus stabili, beveik tokia pat kaip metant centą. Prieš 7–8 metus situacija buvo dar prastesnė – ištuokų skaičius siekė 45 proc.

Pasak psichologo, skyrybos pačios savaime nėra blogis. Blogai, kai žmogus nesistengia meilės paversti draugyste. B. Barausko nuotr.

– Kiek tikėtina, kad padažnėjusios ar tiesiog aktyviau aptarinėjamos garsenybių santykių griūtys padidins skyrybų statistiką apskritai?

– Kai skaitai apie įžymius žmones, kurie susituokia viešai, garsiai, gražiose vietose, apsirengusios puošniomis suknelėmis ir kitais apdarais, atrodo, kad įvyko kažkas reikšmingo tiek jų pačių, tiek apskritai visuomenės gyvenime. Ir kai po pusės metų ištrimituojama apie tos poros skyrybas, jau ne tokias garsias, dažnai ir ne tokias gražias, žmonėms siunčiama maždaug tokia žinutė: vedybos yra gera proga stilingam baliui surengti ir patekti ant žurnalų viršelių, o skyrybos – tai nieko tokio, galbūt net ir gerai, nes atsiranda proga kitoms vedyboms, kurios bus dar triukšmingesnės, dar geriau matomos.

Visuomenės nuomonę tokia informacija, kurios gauname labai daug, be abejo, veikia. Ji skatina toleranciją skyryboms, kas yra ir blogai, ir gerai.

– Kodėl – gerai?

– Ta aplinkybė, kad beveik kas antra šeima subyra, aišku, yra nepageidautinas reiškinys. Žmonės patiria neigiamų išgyvenimų, kai kurie nešiojasi nuoskaudą visą likusį gyvenimą. Dažna besiskirianti pora jau būna susilaukusi vaikų. Jiems tikrai nedaro teigiamos įtakos nei skyrybų laikotarpis, nei gana reikšmingai pakintantys santykiai su abiem tėvais. Tad šiuo požiūriu sakyti, kad skyrybos yra gėris, mes niekaip negalėtume.

Bet, antra vertus, iš savo socialinio konteksto žinome ir apie tokias šeimas, kurios barasi, mušasi, pjaustosi, žudosi ir taip toliau. Dažnai tokios melodramos ir tragedijos tęsiasi ilgus dešimtmečius, nes žmonės dėl vienų ar kitų priežasčių neleidžia sau išsiskirti. Ir tai yra blogai. Juk gyvenimas neapsiriboja vienu vieninteliu žmogumi, su kuriuo susitikai, sudarei santuoką, na, ir taip jau susiklostė, kad padarei klaidą. Nėra privaloma mokėti už jos padarinius visą likusį gyvenimą.

– Ištikimybė vienam partneriui yra pašiepiama, ir ne tik mūsų kultūroje. Suprask, jei gyveni su vienu ir tuo pačiu, tau kažkas negerai. Kaip toks fonas veikia mūsų nuostatas, sprendimus atsidūrus konkrečiose gyvenimo situacijose?

– Tikrai nėra blogai, kad turima daugiau seksualinių partnerių nei vieną, su kuriuo paskui sudaroma santuoka. Liberalesnis požiūris sudaro galimybę užmegzti santykius su žmogumi, tinkančiu visais atžvilgiais – artimu ne tik dvasine, vertybine, išsilavinimo prasme, bet ir suderinamu seksualiai.

Toks pasivaikščiojimas, pasižvalgymas netgi labai sveikintinas, jis suteikia progą padaryti sąmoningesnį pasirinkimą.

Žmonėms siunčiama maždaug tokia žinutė: vedybos yra gera proga stilingam baliui surengti ir patekti ant žurnalų viršelių, o skyrybos – tai nieko tokio.

Kita kalba, kai jau gyvenama susituokus. Santuoka sudaroma neatsitiktinai. Ji grindžiama tam tikrais abipusiais įsipareigojimais, vienas iš jų – ištikimybės įsipareigojimas – intymus, turintis emocines pasekmes. Sutuoktinio neištikimybė žeidžia ne tik ir ne tiek tuo, kad artimas žmogus turėjo kitą seksualinį partnerį. Ji reiškia slapukavimą, dažnai ilgalaikį – mėnesio, dvejų, trejų metų trukmės, kažkuriuo momentu išaiškėjantį. Taip siunčiama žinutė, kad tuo žmogumi negalima pasitikėti, kad jis turi įmantrią sistemą, kaip apgauti sutuoktinį. Ir tai, matyt, neapsiriboja vien tik slaptu seksualiniu partneriu.

– Atrodo, kad ir plačiąja prasme būti ištikimam mums jau per sudėtinga. Nėra kantrybės stengtis dėl santykių ar pasirinktos profesijos, laikytis pažiūrų, baigti pradėtą darbą... Verčiau viską mesti, pamiršti ir vėl lengvai imtis naujo. Ar pastovumas – vis dar vertybė?

– Tam tikrą brandą pasiekęs žmogus mato, kad laikini blizgučiai nieko nekeičia, dažnai sukelia tik blaškymąsi ir kitas neigiamas pasekmes. Jis kritiškai vertina tą jaunimėlį, kuris laksto, žvalgosi aplinkui, ieško ir vis neranda. Vyresnioji karta visada kiek skeptiškai, kritiškai nusiteikusi jaunosios atžvilgiu.

Tačiau mes turime reikalą ir su realiu pokyčiu, kuris yra atėjęs kartu su technologijomis. Jis yra įvairialypis, bet norėčiau paminėti kelis labai svarbius dalykus. Pirmiausia tai galimybė momentaliai gauti patenkinimą savo pažintinių, kartais ir erotinių poreikių naudojantis moderniomis technologijomis. Kitaip tariant, žmogus, kuris sumąstė kažką pažiūrėti, patirti, sužinoti, tą gauna per akimirką tiesiog paėmęs į rankas telefoną. Mes kartais juokaujame, kad vaikas, su tėvais atvykęs į Nidą ar Palangą, braukia pirštu per debesuotą dangų, norėdamas tą netinkamą paveikslėlį pakeisti kitu, kaip jis daro naudodamasis savo išmaniuoju.

"Brauzinimo" fenomenas labai matomas. Žmonės ateina į darbą, suteikiantį perspektyvą, galimybes, bet iki tų galimybių net neprieina. Atsiranda kažkas šiek tiek netinkančio, šiek tiek erzinančio, iškyla kažkokie barjerai, per kuriuos reikia perlipti, ir tada jis sako: na, ir kam vargti, gal kitame darbe to nėra. Ant darbdavio, kuris priverstas ieškoti vis naujų darbuotojų, stalo nuolat atsiranda gyvenimo aprašymai, bet rasti asmenį, vienoje vietoje išdirbusį daugiau nei vienerius metus, – didelė retenybė. Kitaip tariant, jie niekada nieko rimtai nesiėmė, neprisiėmė iki galo atsakomybės už tai, ką daro ar nedaro.

Su tam tikromis išlygomis tai galima perkelti ir į asmeninį gyvenimą. Šiame kontekste tas "brauzinimo" fenomenas skambėtų maždaug taip: kam investuoti laiko ir sąnaudų į santykių tobulinimą, jeigu gali susirasti kitą partnerį. Verčiau "next", kitas.