Pirmiausiai, norisi paneigti mitą, jog savižudybės riziką patiria tik psichikos sutrikimų turintys žmonės. Tiesa ta, kad nė vienas nesame apsaugotas nuo išbandymų, kuriems užklupus, gyvenimas gali tapti, atrodytų, nepakeliamai sunkus. Ne veltui manoma, jog bent kartą gyvenime apie savižudybę pagalvoja kiekvienas žmogus – nebūtinai tiesiogiai, bet, pavyzdžiui, mintyse ištardamas žodžius: „norėčiau užmigti ir nebepabusti“.

Taip pat svarbu žinoti, kad savižudybė daugeliu atvejų nėra tik impulsyvus veiksmas, kaip gali pasirodyti iš šono. Taip atrodo todėl, kad nežinome, kas iš tikrųjų dedasi žmogaus viduje, nes jis nenori ar negali dalintis savo patiriama kančia. Tačiau dažniausiai savižudybės būna gerai suplanuotos – ilgai mąstoma, ruošiamasi, kartais net repetuojama. Toks procesas gali trukti net ne vienerius metus, kol žmogų išprovokuoja koks nors įvykis ar impulsas, kuris būna tik paskutinis lašas jau perpildytoje nepakeliamo emocinio skausmo taurėje. Peržvelgdamas savo kaip psichologo praktiką neprisimenu nė vieno apie savižudybę mąstančio žmogaus, kuris nepatirtų sunkių išgyvenimų: psichinio skausmo, nevilties, bejėgiškumo, neretai ir neapykantos sau.

Dažnai žmogų vienu metu prislegia daug sunkumų: darbo praradimas ar perdegimas darbe, aukšti reikalavimai sau ir nusivylimas savimi jų neišpildžius, priklausomybė nuo narkotinių medžiagų bei alkoholio, vienišumas, psichikos sutrikimai, kai žmogus iškrenta iš socialinio gyvenimo, yra stigmatizuojamas ir diskriminuojamas. Sudėjus šiuos sunkumus su mūsų visuomenei būdingu menku emociniu raštingumu, savo vidinio pasaulio nepažinimu ir pagalbos sau būdų neišmanymu – žmogus gali atsidurti labai sudėtingoje situacijoje.

Ir visgi, sunkumus patiria daugelis žmonių, tačiau apie savižudybę galvojantis žmogus dažnai pasižymi dar ir tuo, jog nežino, kaip šias problemas išspręsti, jaučiasi bejėgis jų akivaizdoje. Nesėkmingi bandymai jas spręsti paskatina dar smarkiau įsipainioti į nevilties ir neapykantos sau spąstus – tada mąstymas tarytum susiaurėja, tampa „tunelinis“ ir padėtis atrodo be išeities. O begalinis emocinis / psichinis skausmas niekaip neapleidžia ir nepakeliamai veria širdį, todėl savižudybė ima atrodyti kaip vienintelis dar likęs būdas atsikratyti sunkių jausmų ir baisios savijautos.

Čia išryškėja dar vienas labai svarbus, netgi esminis momentas, į kurį reikia atkreipti dėmesį – dažniausiai žmogus nenori mirti, o tik nutraukti savo patiriamą kančią. Kartais mintyse vyksta intensyvios grumtynės tarp noro gyventi ir mirti. Bet kuriuo atveju, labai svarbu žmogui padėti išsikapstyti iš bejėgiškumo būsenos. Net ir paprasčiausia galimybė išsikalbėti kartais veikia stebuklingai – tą ne kartą patyriau savanoriaudamas „Jaunimo linijoje“. Galima sakyti, nuoširdus pokalbis gydo – padeda neužsidaryti savyje ir skatina ieškoti problemų sprendimo. Todėl jei tik žmogus nori kalbėti, svarbu jam tokią galimybę suteikti. Turėkime omenyje, kad noras kalbėti rodo žmogaus norą gyventi. Jį išklausydami mes tą norą palaikome ir sustipriname.

Apskritai, turinčiam minčių apie savižudybę žmogui svarbu nepasilikti vienam. Mūsų laikmetis pasižymi individualizmu, bendruomeniškumo stoka. Tai neabejotinai turi įtakos prastėjančiai žmonių psichinei sveikatai, nes iš prigimties esame bendruomeninės būtybės. Tai patvirtinančių pavyzdžių toli ieškoti nereikia – koronaviruso pandemijos metu daugelio patirta socialinė izoliacija jau pasireiškė perpildytais psichologų kabinetais. Karantinas ypač skaudžiai atsiliepė tiems, kurie gyveno vieni arba jų bendravimo ratas buvo nedidelis. Šio to galime iš šios patirties pasimokyti – stiprus socialinis tinklas gali padėti ištikus daugeliui gyvenimiškų krizių.

Stiprinant savižudybių prevenciją labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių gebėtų atpažinti savižudybės riziką ir nebijotų nukreipti pagalbos. Kitas svarbus dalykas, žinoma, yra rūpintis savo ir artimojo psichikos sveikata čia ir dabar, kad aplankius sunkumams būtume įgiję didesnį atsparumą ir pajėgtume savomis išgalėmis juos įveikti. Tam turime moksliniais tyrimais pagrįstų efektyvių būdų pasirūpinti savimi – tai fizinis aktyvumas, subalansuota mityba ir miego režimas, dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfulness) praktikos, meditacijos. Šių savipagalbos būdų galima mokytis ir internetu, pasitelkiant programą „Be depresijos“ ar panašias psichologų iniciatyvas.

Žvelgiant plačiau, svarbu nepamiršti ir apie universalios prevencijos lygmenį – turime galvoti, kokią aplinką kuriame savo valstybėje. Esu už tai, kad vis daugiau būtų rūpinamasi žmonių fizinės ir psichinės sveikatos poreikiais, gerinama gyvenimo kokybė. Galų gale, norėtųsi atidžiau pažvelgti į mūsų formuojamą požiūrį savižudybės atžvilgiu. Savižudybė neretai vis dar romantizuojama istoriniuose kontekstuose, kai būdavo nusižudoma aukojantis dėl kitų, dėl tėvynės ar tiesiog nenorint pakliūti į priešo rankas. Reikia suprasti, kad savižudybių heroizavimas, netgi įvardijimas, kad savižudybė padėjo, veikia žmonių nuostatas ir skatina manyti, kad savižudybė yra vienas iš galimų ir priimtinų problemos sprendimo būdų. Visgi bendraudamas su tais, kuriuos kamuoja mintys apie savižudybę, nieko romantiško tame nematau. Iš tikrųjų bet kuri savižudybė yra didžiulė tragedija ir ji jokia prasme nėra pozityvi. Atvirkščiai, pozityvu yra suteikti visą reikiamą pagalbą, padaryti viską, kad žmogus jos nesiimtų.

Todėl užklupus dideliems sunkumams, kilus net menkiausioms mintims apie savižudybę, raginu nedelsiant kreiptis pagalbos nemokama emocinės pagalbos linija telefonu 1809. Taip pat padrąsinti kreiptis artimąjį ar pažįstamą, išgirdus mąstant apie savižudybę. Pagalbą teikia ir daugelis institucijų: visuomenės sveikatos biurai, kur galima gauti nemokamų konsultacijų, psichikos sveikatos centrai, krizių centrai. Nebijokime kreiptis pagalbos. Nepasilikime sunkumuose vieni.