Savanoriai: pokalbiu galima nuraminti žmogų

"Jaunimo linija" – viena ilgiausiai veikiančių Lietuvos nevyriausybinių organizacijų, kitąmet švęsianti 30-metį. Beveik 300 savanorių visoje Lietuvoje bendrauja su tais, kuriems tą minutę sunku, kurie neturi su kuo pasikalbėti atvirai ir nuoširdžiai. Tačiau net ir tiek žmonių negana, kad būtų išklausyti visi, ieškantys pagalbos.

Kaip tik šiuo metu "Jaunimo linija" ieško naujų savanorių – tų, kurie gali ir nori įprasminti savo laiką. Lauryna Vilutytė dar šešiolikos atėjo į "Jaunimo liniją". Kadangi į savanorius priimama nuo aštuoniolikos, Lauryna dvejus metus padėjo organizuoti renginius ir kitaip prisidėjo prie linijos veiklos, o sulaukusi pilnametystės tapo ir emocinės paramos savanore.

– Kuo prasminga "Jaunimo linijos" veikla, ar tikrai vien pokalbiu galima nuraminti žmogų, suteikti jam vilties?

– "Jaunimo linijos" veikla yra prasminga iš begalės perspektyvų. Pirmiausia, tikiuosi, ji prasminga skambinantiems, ieškantiems klausančios ausies – juk tai ir yra mūsų pirminė pareiga. Antra, manau, ji prasminga mums patiems, savanoriams. Kad galėtume klausyti skambinančių, mes daug mokomės. Ši veikla daugumą mūsų atveda į nebesustojančio mokymosi ir savęs pažinimo kelią.

Tikiu, kad "Jaunimo linijos" veikla yra naudinga ir mūsų savanorių šeimos nariams. Augdami ir vis daugiau pažindami save tampame sąmoningesni, geriau išmokstame kalbėtis ir su savo artimaisiais,  ir su skambinančiais. Taip susidaro užburtas ratas. Mes mokomės, kad padėtume kitam, tai darydami daugiau sužinome apie save, dalijamės savo žiniomis su artimaisiais ir juos atvedame į savęs pažinimo kelią.

Esu įsitikinusi, kad vien pokalbiu galima nuraminti žmogų. Juk žodžiai turi magišką galią, kartais jie žeidžia labiau nei peilis, o kartais gydo geriau nei bet koks vaistas. Didžioji dalis mūsų vidinio skausmo, mūsų sunkumų ir kyla iš žodžių. Kartais tie žodžiai yra pasakomi mūsų pačių sau, o kartais – artimųjų ar net nepažįstamų žmonių gatvėje, parduotuvėje, dar kitur. Po tokių žeidžiančių pokalbių su savimi ar kitais reikia gydančio ir raminančio pokalbio su kažkuo, o tai gali būti "Jaunimo linijos" savanoris.

– Ką pati gauni iš savanoriavimo?

– Kiekvieną kartą budėdama prisimenu, kaip žmogiška yra jausti visus jausmus, kaip žmogiška yra susidurti su sunkumais. Kai budžiu, ir aš jaučiuosi nevieniša. Kiti savanoriai ir mokytojai palaiko, paskatina ir padrąsina visais įmanomais atvejais ir aplinkybėmis.

Kad žmonės Lietuvoje daugiau kalbėtų vienas su kitu ir labiau rūpintųsi savo emocine sveikata, reikėtų nuoširdumo.

– Kokios dažniausios temos, kuriomis į "Jaunimo liniją" kreipiasi žmonės?

– Dažniausiai į "Jaunimo liniją" kreipiamasi dėl santykių. Tai gali būti romantiniai, šeimos santykiai – su artimaisiais, tėvais, broliais, sesėmis, santykiai su mokytojais, dėstytojais, bendrakursiais ar, galų gale, santykis su pačiu savimi. Manau, žodis "santykiai" apima didelę dalį mūsų gyvenimo, juk iš tiesų dauguma mūsų nesame įpratę laiko leisti vieni. Dirbame, mokomės, einame į parduotuvę ar bendraujame su artimaisiais – visada esame apsupti kitų. Iš to ir kyla nemažai sunkumų ar nesusipratimų.

– Ar gali prisiminti labiausiai sukrėtusį pokalbį, ar tokį, po kurio pasijutai labai laiminga?

– Vienas labiausiai įstrigusių pokalbių buvo su vaikinu, išgyvenusiu skyrybas su ilgamete partnere. Kalbėjome labai vėlai naktį. Iš pirmų sakinių buvo lengva suprasti, kaip daug reiškė toji mergina vaikinui, mūsų pokalbio metu vaikštančiam palei upę. Man buvo neramu, kad, atsidavus tokiems stipriems ir svarbiems jausmams, vaikinas nepasielgtų spontaniškai ir nebandytų atimti sau gyvybės. Mes susitarėme, kad mūsų pokalbio metu jis bus saugus ir atsargus. Ir tada kalbėjome. Kalbėjome apie tą patį, kone tais pačiais sakiniais, ratais sukomės ir kartu išgyvenome skyrybas gal 30 kartų. Pokalbio pabaigoje jis pasakė maždaug taip: "Aš paleidau ją, ačiū, kad buvai kartu." Manau, tai tik eilinį kartą man įrodė, kad magiškų žodžių nėra, reikia išbūti su savimi, nesijausti vienišam ir viską pavyks ištverti. Tad net ir toks pokalbis, primenantis užsikirtusią plokštelę, gali  išlaisvinti mūsų sielas nuo skausmo, kančių, blogų minčių.

– Ką reikėtų daryti, kad Lietuvoje žmonės daugiau kalbėtų vienas su kitu ir daugiau skirtų dėmesio savo emocinei sveikatai?

– Manau, šis klausimas nėra iš lengvųjų. Mes visi bijome kalbėti, nes kalbėdami pasakome tiesą ir tai daro mus silpnus, pažeidžiamus. Kalbėdami nebetenkame savo kaukių, kurias mėgstame užsidėti ir vaidinti kažką, kuo nesame giliai širdyje. Kad žmonės Lietuvoje daugiau kalbėtų vienas su kitu ir labiau rūpintųsi savo emocine sveikata, reikėtų nuoširdumo. Kiekvieną kartą kalbant su šeimos nariu, draugu, drauge ar bendradarbiu reikėtų būti nuoširdžiam. Nuoširdumas gali atverti daug kelių. Nuoširdumas yra užkrečiamas. Pabūsime atviri, ir kitas atsivers, tada nebesijausime tokie vieniši.



NAUJAUSI KOMENTARAI

whufaikeenees

whufaikeenees portretas
geriausiai jauciuosi tada ,kai po pasikalbjimo saskaitoj padideja pinigu,bet dazniausiai po pasikalbejimo sumazeja pinigu,vot paradoksas ,moterys padekit!!!

...,kartais paSKAMBINA MOTERYTE vykdanti APKLAUSA...

...,kartais paSKAMBINA MOTERYTE vykdanti APKLAUSA... portretas
kai paKALBU su MALONIU MOERISKU BALSU NUOTAIKA isKART paGEREJA... TASKAS
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių