Ji antrus metus dirba mokytojo padėjėja, pradėjo studijuoti pedagogiką, taip pat savanoriauja ir dirba „Vaikų linijoje“ – ji veda mokymus naujiesiems savanoriams bei yra budėjimų koordinatorė.

„Kaip tik buvo mano gimtadienis, kai vyko „Vaikų linijos“ savanorių atranka. Kuomet praėjau, labai džiūgavau, tada įsivaizdavau, kaip ateisiu prisiskaičiusi įvairiausių knygų apie vaikus, jų raidą, psichologiją, buvau baigusi STEP tėvystės kursus – atrodė, kad apie vaikus žinau tiek daug. Ir tik bam – ne! Čia visiškai kitokie reikalai ir aš lygiai taip pat, kaip kiti dvidešimt keli parengiamųjų kursų dalyviai, nieko nežinau. Nuo pat pirmųjų užsiėmimų mane pagavo didžiulis smalsumas ir intriga, nes tai buvo kitaip, nauja“, – sako K. Gaižiūnienė.

Kristina Gaižiūnienė. / Asmeninio archyvo nuotr. 

Moteriai pasakojant, kaip prieš penkerius metus prasidėjo savanorės kelias emocinės paramos tarnyboje, vėl sukyla emocijos, grįžta jausmas: „Labai laukdavau to savaitės vakaro, kuomet vykdavo parengiamieji kursai. Mūsų grupė labai susidraugavo. Patirtis buvo nauja, neskaityta nei knygose, nei girdėta tėvystės mokymuose – gal tik teoriškai užkabinti kai kurie pagrindai. Mokėmės, kaip kalbėtis su vaiku, kaip jį girdėti ir pajausti, kas slypi giliau už jo emocijų, jausmų. Jeigu vaikas piktas, nereiškia, kad piktybinis“, – sako Kristina.

Anot moters, tai buvo maži atradimai, nuo ko prasidėjo bendresnis suvokimas, ir kadangi namuose augo keturi pačios vaikai, galėjo su jais tikrinti išmoktus metodus: „Aš pamačiau, kaip tai veikia – tinkami atviri klausimai jau yra pagrindas. Tarpusavyje su bendramoksliais kalbėjome, kad jeigu šitą kursą praeitų visi tėvai, visi mokytojai, t. y. tie, kurie yra arčiausiai vaikų, būtų nuostabus dalykas. Man tai buvo taip tikra, taip gilu, taip aišku“, – pasakoja šiuo metu vienoje Vilniaus vidurinėje mokykloje dirbanti K. Gaižiūnienė.

Eini per mokyklą ir už kiekvieno kampo, kiekviename suole yra vaikas, kuris kupinas jausmų. Ir jeigu vaikas yra slegiamas jausmų, įtampos, jis negali mokytis.

Kalbėdama apie mokyklą, Kristina sako, kad neretai mokytojams sunku priimti, jog emocinis raštingumas yra taip pat svarbu, kaip ir matematika, lietuvių kalba ar istorija – „Eini per mokyklą ir už kiekvieno kampo, kiekviename suole yra vaikas, kuris kupinas jausmų. Ir jeigu vaikas yra slegiamas jausmų, įtampos, jis negali mokytis“.

Anot pašnekovės, patiems mokytojams ir tėvams būtų lengviau, jeigu jie turėtų daugiau žinių – vietoje to, kad vaiką užčiauptų, nutildytų, pakanka tuo momentu nuoširdžiai paklausti – matau, kad šiandien tu susirūpinęs, piktas, bet dabar turiu vesti pamoką, gal galėtume pasikalbėti vėliau apie tai, kas tave neramina?“, – įsitikinusi Kristina ir priduria, kad tikrai galima sutaupyti laiko ir energijos, jeigu iškart atlieptume emocinius vaikų poreikius. Juk nuolatinis vaikų tramdymas labai vargina.

„Aš atėjusi į klasę kaip mokytojo padėjėja ir sėdėdama gale, matau emocinį foną: nebūtinai daugiausia dėmesio reikalauja vaikai su specialiaisiais poreikiais – jie ir taip gauna kompleksinę specialistų pagalbą, bet atrodo, kad didžioji vaikų dalis prasprogs, jeigu jų nepakalbinsi, neišklausysi, kas slepiasi už to pykčio, nerimo, keiksmažodžių. – Kristina sako, kad dažniausiai vaikai tik atrodo kieti, bet iš tiesų jiems neramu. – Šeštokas gali verkti kampe, kad jam liūdna, kad apnikusi nuojauta, jog kažkas atsitiks, tačiau kai pradedi kalbėtis, pasirodo, jis ryte susipyko su mama ir dabar jam labai negera.“

Vaikai gali provokuoti, bet negąsdina jokia tema

Jie provokuoja įvairiomis temomis – apie seksualumą, apie patyčias, tačiau jokia tema po „Vaikų linijos“ kursų ir darbo prie telefono, manęs negąsdina.

Kristina pasakoja, kad be „Vaikų linijos“ kaži ar būtų galėjusi taip drąsiai jaustis mokykloje, atsistoti prieš 30 vaikų klasę ir rasti su jais kalbą, dar ir pamokas vesti: „Ateini su geru nusiteikimu, nes įdomu, kaip vaikai gyvena. Žinoma, jie provokuoja įvairiomis temomis – apie seksualumą, apie patyčias, tačiau jokia tema po „Vaikų linijos“ kursų ir darbo prie telefono, manęs negąsdina. Nori pasišnekėti – gerai, kalbamės.“

Kristina įsitikinusi, kad jeigu daugiau žmonių žinotų, kaip vaikų paklausti ir nenuneigti jų atsakymo, turėti kantrybės nepertraukti, nesiūlyti sprendimų, būtų lengviau visiems.

„Tai pagalba ne tik vaikui, bet ir pačiam suaugusiajam – kai išgirsti vaiką, nebelieka priešiškumo, noro jį sutramdyti – tai nuima įtampą. Dažnai suaugusiems atrodo, kad vaikai nuolat kažko nori, kad jie lipa ant galvos, kažko reikalauja, nes yra išlepinti blogiečiai. Tokia nuostata trukdo suaugusiems pažiūrėti į vaikus be išankstinių nuostatų. O reikia suprasti, kad laikmetis keičiasi, vaikas gali būti suirzęs, nuliūdęs, nepaistant to, kad yra gerai aprengtas, prižiūrėtas“, – sako Kristina ir primena, kad atviri klausimai ir pagarbus klausymasis atrakina ir labai surūdijusias spynas.

Gaižiūnų šeima. / Asmeninio archyvo nuotr. 

„Suaugusiems neretai atrodo, kad pamoralizuos, vaikui papasakos, kaip reikia daryti ir situacija išsispręs. Pavyzdžiui, pyks, kodėl vaikas nedaro namų darbų, pasakos, koks jis pats vaikystėje buvo atsakingas, gal dar atims ekranų laiko – juk tai standartinės frazės. Tačiau tokioje situacijoje tik visi susierzins ir norimo rezultato nebus. Bet jeigu užduotume atvirą klausimą – kas yra, kad šiandien nesinori daryti namų darbų, – ir tada turėtume kantrybės išklausyti iki galo (kad ir kaip norėtųsi duoti patarimų), išbūtume su vaiko emocijomis, žiūrėk, ir jis pats rastų sprendimą, o šeimos santykiai bei vienas kito supratimas tik pagerėtų“, – pasakoja Kristina ir pastebi, kad  atviri klausimai puikiai veikia ne tik su vaikas, bet ir su tėvais, draugais, darbo kolektyve.

Pašnekovė sutinka, kad kartais sunku girdėti, ką vaikas ar kitas suaugęs sako ir tuomet nesąmoningai neigiame, skubame duoti patarimų, spręsti problemą. Pavyzdžiui, vaikas sako, kad jį nuolat muša brolis, o dažnas atsakymas iš suaugusiojo: „Na, jau! Juk čia tavo brolis, jis tave myli“. Toks konstatavimas niekur neveda, o vaikas lieka nesupratęs, kas tuomet yra draugystė, kaip turi atrodyti brolių ir seserų santykiai.

Atrodytų, šiandien yra daugybė tėvystės įrankių, informacijos šaltinių – knygos, paskaitos, seminarai, laidos, tinklalaidės, bet svarbu žinių ne tik turėti, o jas ir tinkamai taikyti. Su „Vaikų linijos“ savanoriais dirbanti K. Gaižiūnienė pasakoja, kad girdint įvairias vaikų istorijas, patekus toliau už savo socialinio burbulo, suvoki, jog nėra nieko prarasto, kad galima čia ir dabar vėl kažką padaryti, pakeisti, atitaisyti.

„Kai geriau save pažįsti, išmoksti ir sau atleisti, neužsidedi emocinės naštos, kad viską turi padaryti tėvai. Vaikas auga, jis irgi yra asmenybė, jis irgi prisiima atsakomybę dėl savo veiksmų. Negalima į vaiką sudėti visko, išbandyti visų metodikų, kurios papūtus naujiems mados vėjams, vis keičiasi – maitink vienaip, maitink kitaip, grūdink lauke, lavink vienokiu ar kitokiu metodu ir t. t. Tačiau su patirtimi, aplinkos stebėjimu, ateina suvokimas, kad svarbiausia pačiam su vaikais būti džiaugsmingai. Nereikia visko tobulai padaryti, bet jeigu būsim nuoširdūs, atviri ir išklausantys, vaikai pasitikės mumis ir galės išsipasakoti. Neretai to ir užtenka. Nors jau pradžiai“, – sako K. Gaižiūnienė.