Prisidėti prie gražesnės senatvės labai paprastai galime kiekvienas. Kaip? Pasakoja vienas „Sidabrinės linijos“ idėjos autorių Marius Čiuželis.

– Kopsite į Avicenos viršukalnę ir rinksite paramą senoliams. Koks šios iniciatyvos tikslas?

– „7134 šypsenų iššūkiu“ norime parodyti, kad aukštis, šaltis, sniegas ar bet kokie kiti „nepatogumai“ tėra smulkmena palyginti su tuo, kokį pokytį susivienijus galima sukurti. Viršūnės aukštis metrais atitinka 7134 skambučius, arba, kaip mes vadiname, tai net 7134 naujos šypsenos! Tad kviečiame žmones prisidėti ir padovanoti senoliams kuo daugiau galimybių pabendrauti, jeigu ne su jumis pačiais, tai bent su mūsų linijos savanoriais.

– Netradicine akcija kviečiate žmones prisidėti prie „Sidabrinės linijos“ veiklos. Kodėl žmonės turėtų tai daryti?

– Gyvenime vadovaujuosi vienu trumpu priežodžiu „Walk the talk“ („Ne tik žodžiais, bet ir darbais“ – red. past.). Manau, kiekvienas bet kurio projekto sumanytojas turi savo pavyzdžiu kviesti prisijungti kitus. Todėl asmeniškai esu aktyviausias fondo (M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo – red. past.) rėmėjas, įmonės, kurioms vadovauju ar esu akcininkas, reguliariai skiria 10–15 proc. savo metinio pelno fondo veiklai, kiti šeimos nariai taip pat prisideda, kuo gali.

Pavyzdžiui, mano mama, gaunanti invalidumo pensiją, siekia tapti aktyviausia (pagal rėmimų skaičių) fondo ambasadore. Ir ne sumos tokiu atveju svarbios, o žmonių tikėjimas tuo, ką darai ir kokį poveikį tai gali sukurti tavo artimai aplinkai ar visai visuomenei.

– Dažnas galėtų pasakyti, kad garbaus amžiaus žmonėms pirmiausia trūksta pinigų būtiniausioms reikmėms: maistui, vaistams, komunaliniams mokesčiams ir pan. Ar pagalba telefonu nėra labiau prabangos reikalas?

– Bendravimas yra vienas esminių kiekvieno žmogaus poreikių. Tai būdinga ir garbaus amžiaus žmonėms, kurie vis dar yra tokie pat smalsūs kaip vaikai, viskuo domisi, nori neatsilikti nuo pažangos. Bendravimo poreikis ypač stiprus anksčiau aktyvų gyvenimo būdą propagavusiems senoliams: amžino poilsio išėjus sutuoktiniui, draugams, pašlijus sveikatai ir užsidarius tarp keturių sienų, vienatvė gali itin slėgti. Ne vienas mūsų kalbintų senolių išsidavė, kad kartais net prisibijo pamiršti, kaip kalbėti! Tai juos labai slegia. Kaip prasitarė 88 metų Henrikas, jis jaučiasi kaip obuolys ant medžio šakos, kuris noksta kiekvieną dieną ir bijo nukristi ant žemės, nes tada supus ir jo neliks.

– Kam skirta ši linija? Kaip ji veikia?

– „Sidabrinė linija“ daugiausia skirta vienišiems garbaus amžiaus žmonėms, kuriems savanoriai reguliariai paskambintų pasikalbėti, paklausti, kaip žmogus jaučiasi, pasiūlyti pagalbos. Tačiau šia paslauga gali naudoti visi vyresniojo amžiaus žmonės, norintys užmegzti naujas pažintis, susipažinti su nauju, kad ir telefoniniu draugu, ar tiesiog paplepėti. Neretai susiduriame su situacija, kad santykiai su vaikais ar giminaičiais ilgainiui atšąla, tampa labiau „apie reikalus“, nors tam senoliui ar močiutei norisi tiesiog pasidalinti savo emocijomis, pasipasakoti, ką sapnavo, ar kokios naujos idėjos gimė galvoje. 

Kiekvienam senoliui, kuris užsiregistruoja kaip norintis tapti „Sidabrinės linijos“ pašnekovu, mes paskambiname ir pirma pasikalbame patys. Taip susipažįstame, išsiaiškiname, kas jam ar jai konkrečiai rūpi, kuo domisi ar kuo gyvena. Po to stengiamės parinkti panašių interesų turintį savanorį, taip siekiame, kad senolio ir savanorio patirtys, veikla, pomėgiai, išgyvenimai būtų maksimaliai panašūs.

– Kaip žmogui nepakliūti į sukčių spąstus ir žinoti, kad skambina būtent „Sidabrinės linijos“ savanoris?

– Naudojame virtualų skambučių centrą, užtikrinantį visišką abiejų pokalbio pusių anonimiškumą ir asmens duomenų apsaugą. Iš anksto sutartu, reguliariai tuo pačiu laiku „Sidabrinės linijos“ savanoris skambina (yra sujungiamas per virtualų skambučių centrą) pašnekovui ir paprasčiausiai kalbasi, bendrauja apie abiem rūpimas ir svarbias temas ar aktualijas. Jokių išankstinių nuostatų ar „apklausų“, jokių paslaugų ar įsipareigojimų, siūlymų pirkti, jokių asmens duomenų atskleidimo jokiomis aplinkybėmis.

– Senėjimo statistika negailestinga: po 15-os metų kas trečias šalies gyventojas bus pensinio amžiaus. Kaip visa visuomenė galėtų prisidėti, kad ir senam žmogui Lietuvoje gyventi būtų gera?

– Kurdami „Sidabrinės linijos“ projektą ir kviesdami savanorius prisijungti turime svajonę, kad savanorystė taptų gyvenimo būdu, kad kiekviena šeima gali turėti po vieną ar kelis globojamus senolius, kuriems, jei ne fiziškai rūpindamasi, galėtų bent reguliariai paskambinti ir pakalbinti. Tai kurtų milžinišką teigiamą poveikį ne tik tiems senoliams, bet ir šeimose gyvenantiems vaikams ir/ar paaugliams, kuriems gyvu pavyzdžiu būtų diegiamos atitinkamos vertybės, skiepijamos filantropijos ir pagalbos artimui idėjos. Bendruomeniškumas yra labai didelė jėga ir vertybė, kurias iš mūsų tautos buvo bandoma 50 metų išguiti. Ta karta vis dar įtari ir nepatikli, bet tik visi kartu ir savo pačių nuoširdžiu pavyzdžiu galime pasistengti tai pakeisti ir sugrįžti prie esminių vertybių.

Vienas 30 minučių trukmės „Sidabrinės linijos“ pokalbis kainuoja apie 1 eurą, tad prisidėti prie „Sidabrinės linijos“ iniciatyvos galite siųsdami trumpąją žinutę (SMS) „Galiu5“ numeriu 1670 arba pavedimu, kurio detales rasite „Sidabrinės linijos“ paskyroje „Facebook’e“.

„Sidabrinė linija“ yra nemokama specialiai vyresnio amžiaus žmonėms skirta telefoninė linija, kurioje savanoriai kasdien bendrauja su garbaus amžiaus žmonėmis, išklauso juos, pasidžiaugia, pasitaria, kaip senoliai gali leisti savo dienas. Tokiu būdu iš esmės sprendžia visuomenės ir vyresnio amžiaus žmonių atskirumo, vienišumo, bendravimo trūkumo problemas