– Dėl ko tiksliai žmonės nerimauja? Jie baiminasi, kad kainos kils ar jau junta kylančias kainas?

– Atlikome apklausą visose trijose Baltijos šalyse ir šiuo atveju buvo klausiama gyventojų, ką jie jaučia dėl besikeičiančių kainų. Mes žinome, kad nuo šių metų pradžios sumažėjo dujų kainos, tačiau padidėjo elektros valstybės reguliuojama dalis, pasikeitė degalų ir kitų prekių akcizai. Natūralu, kad gyventojai apie tai galvoja. Paklausus, ką jie apie tai galvoja, jie išreiškė nerimą labiausiai dėl maisto. Maistas užima labai reikšmingą dalį Lietuvos gyventojų biudžete, todėl natūralu, kad jie apie tai galvoja.

– Kokia dalis mūsų biudžete yra skiriama maistui?

– Šiuo metu vidutiniškai apie 20 proc.

– Ar turite duomenų, kokia ta dalis yra kitų šalių gyventojų biudžetuose?

– Jeigu lygintume „Eurostat“ duomenis nuo 2004 m., tai ta dalis Lietuvoje yra ženkliai sumažėjusi. 2004 m. buvo 27 proc. maisto prekėms skiriama, šiuo metu 20 proc. Tai 7 proc. pokytis yra labai teigiamas ir tai reiškia, kad gyventojai gali skirti tą procentą nebūtinosioms prekėms. Tačiau jeigu mes lyginame su kitomis vakarų šalimis, tai Europos Sąjungoje vidurkis yra apie 15,6 proc., tuo tarpu Vokietijoje – 11,7 proc. Tai jeigu mes lyginame šiandieninę Lietuvą su 20 proc., tai visgi mums dar yra, kur tobulėti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Stebina tai, kad daugelis lietuvių nerimauja dėl maisto kainų. O štai, pavyzdžiui, elektros kainos man asmeniškai yra didesnis nerimo šaltinis, nes sąskaitos didesnės. Kaip jūs paaiškintumėt – kodėl lietuviai dėl maisto pergyvena labiau negu dėl energetikos kainų?

– Gyventojai nerimauja iš dalies ir dėl energetikos kainų, kurios pakankamai dažnai keičiasi. Jeigu ekonomistai prognozuoja pakankamai teigiamus metus, vien tas keitimasis sukelia gyventojams nerimą. Tačiau kuo skiriasi energetikos kainos ir maisto? Tas kainas arba gyventojų pasirinkimus galima šiek tiek lengviau reguliuoti. Vietoj automobilio kartais rinktis viešąjį transportą. Tačiau maisto atžvilgiu, gyventojai nenorėtų prastinti kokybės ir renkasi kokybiškesnius, o ne tiesiog įperkamus produktus.

– Štai kas mane nustebino šioje apklausoje. Yra viena grupė, kurie gal labiau išreiškia nerimą: tai yra jauni žmonės iki 29 metų ir nuo 30 iki 39 metų. Tai pirmą grupę aš suprantu – tai jauni žmonės, kurie dar tik pradeda darbus, karjeras. Bet 30-mečiai, 40-mečiai jau paprastai yra susikūrę finansinę pagalvę ir neturėtų nerimauti.

Tą nerimą priimčiau kaip teigiamą dalyką.

– Iš tikrųjų nerimauja visos grupės, tik nerimas yra pagrįstas skirtingais dalykais. Jaunimas, kaip ir minėjote, pradeda karjerą, jų darbo užmokestis dar nėra toks aukštas. Tuo tarpu nuo 30 metų karjera jau įsibėgėja, gaunamos pajamos yra didesnės, tačiau šie žmonės dažniausiai jau turi šeimas, turi vaikų ir daugiau finansinių įsipareigojimų.

– O ar nėra taip, kad nerimaujama tiesiog iš inercijos, nes natūralu nerimauti? Juk ekonominės prognozės nežada tokių sunkių laikų, kaip tik labiau žada atlyginimų didėjimą ir visa kita.

– Šiuo atveju aš tą nerimą priimčiau kaip teigiamą dalyką. Reiškia, žmonės galvoja apie savo finansus, juos planuoja ir tai rodo teigiamą pokytį Lietuvos gyventojų finansinio raštingumo kontekste. Jeigu jie tam ruošiasi arba jau yra pasiruošę, tai yra labai teigiamas veiksnys. O galvoti, perplanuoti yra labai sveikintinas pavyzdys.