Tačiau „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė sako, kad ekonomikos mokymas mokyklose yra apverktinos būklės, neatitinka šiandienos reikalavimų, vaikai mokyklą palieka nepasirengę savarankiškam gyvenimui, menkai susigaudydami, kaip elgtis su savais finansais. Tai įrodo ir tarptautiniai tyrimai.

Naujienų agentūros ELTA žiniomis, Lietuvoje yra ne viena mokykla, kurioje ekonomika yra atsidūrusi podukros vietoje – moko tie mokytojai, kuriems neužtenka krūvio.

Finansų ekspertė J. Cvilikienė sako, kad situaciją reikia keisti nedelsiant.

– Kaip jūs vertinate tai, kas vyksta? Ar 37 privalomos ekonomikos pamokos per dvylika mokslo metų ir integravimas į kitus dalykus yra pakankamas ekonomikos mokymas?

Sistemingos ir kokybiškos finansinės edukacijos tiesiog neturime.

– Situacija tikrai neadekvati laikmečio reikalavimams. Ekonomikos integravimas į kitus dalykus dažniausiai minimas atsakymas, kai kalbame apie pradines ar progimnazijos klases. Suprask, juk matematikos pamokose mokomės skaičiuoti. Tačiau tai reiškia, kad ekonomika, finansinių įgūdžių ugdymas, verslumas tiesiog neturi nei tam skirto dėmesio, nei specialistų, kurie galėtų perduoti naujausias žinias ir parengti mūsų vaikus savarankiškam gyvenimui.

Pasaulis labai greitai skaitmenizuojasi, atsiranda vis daugiau būdų pirkti vienu mygtuko paspaudimu, pavyzdžiui, sekant savo feisbuko naujienų srautą. Vartojimas auga. Netgi sukčiai keliasi į elektroninę erdvę siūlydami įsigyti kriptovaliutų ir praturtėti. O sistemingos ir kokybiškos finansinės edukacijos tiesiog neturime. Nei kalbant apie vaikus, nei apie suaugusius. Žinoma, yra pavienių iniciatyvų, tačiau reikia sistemingo nuolatinio ir kokybiško ugdymo mokyklose, o papildomos iniciatyvos jį tik praturtins ir pastiprins.

– Lietuvoje ekonomikos mokytojai aukštojoje mokykloje, regis, nėra atskirai ruošiami. Teko girdėti, kad mokyklose ekonomikos pamokas duodama vesti tiems mokytojams, kuriems trūksta krūvio. Kaip jūs tai vertinate? Kas mokykloje vaikus turėtų mokyti ekonomikos?

– Jeigu pažiūrėtume į pedagogų ruošimo studijų programas – ekonomikos mokytojo specialybės ten nerastume. Ir tai turbūt normalu, nes tiesiog nėra tokio krūvio mokykloje, kurio užtektų mokytojui. Todėl situacijų yra labai įvairių – ekonomiką dėsto socialinių mokslų (istorijos, geografijos) mokytojai, tiksliųjų (informatikos, matematikos) arba ekonomiką baigę ir „Junior achievement“ programas išklausę specialistai, labai retai – tikri ekonomikos profesionalai, kaip, pavyzdžiui, Vilniaus licėjuje. Yra atvejų, ypač nedidelėse mokyklose, kur kelios ekonomikos pamokos tenka tam mokytojui, kuriam tiesiog pritrūko krūvio.

Kai mes kalbame apie šiuolaikiniam gyvenimui pasiruošusį jauną žmogų, labai norėtųsi, kad mokykloje jis gautų naujausių ekonomikos žinių, nagrinėtų šio gyvo mokslo situacijas atsižvelgdamas į tos dienos aktualijas, gebėtų pritaikyti įgūdžius realiame gyvenime. Šiandien dažniausiai vaikai šias žinias gauna savo šeimose, tačiau patys tėvai pripažįsta, kad finansinio raštingumo įgūdžių jiems trūksta. Tad mokykla lieka vienintelė vieta, kur galime jas ugdyti. Iš esmės turime „užburtą ratą“, kur niekas nėra pasirengęs perduoti kokybiškų žinių.

„Swedbank“ nuotr.

– Nuo kokio amžiaus būtina pradėti vaikus mokyti ekonomikos?

Ne mažiau svarbus ir bendras visuomenės nusiteikimas,

– Mano nuomone, nuo 4-5 metų. Pradžioje vaikus tiesiog mokome įtraukdami į kasdienį šeimos gyvenimą parodydami, kaip atskirti monetas ir kupiūras, leisdami nusipirkti ledų ir suskaičiuoti grąžą, vėliau padedame norus atskirti nuo poreikių ir mokome taupyti. O jau nuo 8-10 metų galime kalbėtis apie atsakingą vartojimą, reklamų ir rinkodaros įtaką mūsų kasdieniams pasirinkimams, planuojamą biudžetą ir atsakingą turimų lėšų paskirstymą. Su 15-16 metų vaikais jau reikia kalbėtis apie finansinių įsipareigojimų rimtumą, galimybes užsidirbti pinigų. Juk 18 metų jaunuolis jau pradeda savarankišką gyvenimą ir turi būti pajėgus savo finansus valdyti pats.

– Gal žinote kokia yra kitų šalių patirtis? Nuo kada pradedama vaikus mokyti ekonomikos, kiek laiko mokoma?

– Turbūt daug kam teko girdėti apie švietimo sistemos šalis „žvaigždes“ Suomiją ir Singapūrą. OECD PISA 2015 metų finansinio raštingumo tyrimas atskleidė, kad Suomijos moksleiviai turi vienas geriausių finansinio raštingumo žinių pasaulyje. Priežasčių daug, tačiau vienos esminių, kad realaus kasdienio gyvenimo situacijos gyvai (per išmanius žaidimus, simuliacijas) integruojami anksti ugdymo procese.

Ne mažiau svarbus ir bendras visuomenės nusiteikimas, nes Suomijoje verslumas ir verslininkas neturi tokio negatyvaus atspalvio kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje ir tai irgi sukuria visai kitokias prielaidas ugdymui. Juk pilietiškumo ugdymas irgi yra labai svarbus norint suvokti, kaip veikia šalies ekonomika. Singapūras nuo labai anksti vaikus moko kritinių ateities kompetencijų: kritinio mąstymo, kūrybiškumo, kompleksinių problemų sprendimo ir ugdo sąmoningą ir už savo sprendimus atsakingą pilietį.

– Nemažai bendraujate su Lietuvos moksleiviais, kokie jūsų pastebėjimai? Ar jie turi bent kiek ekonomikos žinių?

Jei norime rezultato, tėvams reikėtų patiems aktyviau domėtis finansų valdymu.

– Kiekvieną savaitę susitinkame su šimtais įvairaus amžiaus moksleivių. Gera žinia ta, kad jiems daugelis mūsų aptariamų temų (ištekliai, tvarus vartojimas, žiedinė ekonomika, asmeninių finansų planavimas, tinkamas profesijos pasirinkimas, kredito istorija ir kt.) yra įdomios ir jie aktyviai klauso bei klausia.

Žinių trūkumas yra akivaizdus. Mažesni pasakoja, kad taupo išmaniems įrenginiams, vyresni jau domisi įsidarbinimo galimybėmis, tačiau retas kuris gali paaiškinti, ką reiškia atlyginimas neto ir bruto, iš kur močiutė ar senelis gauna pensiją, kodėl visi privalome mokėti mokesčius, kaip skaičiuojasi indėlio ar paskolų palūkanos, kokiu būdu atsiranda neigiama kredito istorija. O juk tokių konkrečių žinių trūkumas ir su tuo susiję sprendimai gali turėti labai nemalonių ir ilgalaikių pasekmių žmogui.

2015 m. vykdytas OECD penkiolikmečių finansinių žinių tyrimas atskleidė, kad Lietuvos jaunimo žinios ir įgūdžiai yra vieni blogiausių.

– Šeimose apie ekonomiką, finansus su vaikais kalbėti nėra labai populiaru, o ir suaugusiųjų finansinis raštingumas, kaip rodo atlikti tyrimai, yra žemas. Mokyklose mokoma nepakankamai. Tai ką daryti, kad Lietuvoje jauni žmonės užaugtų finansiškai raštingi?

– Būtų labai gerai, jei mokyklai, neformalaus švietimo iniciatyvoms, tėvams pavyktų suvienyti jėgas ir kartu užauginti savarankišką, finansiniam gyvenimui pasiruošusį jauną žmogų. Nors švietimo sistemos iniciatyvos dažnai skamba gražiai, realybėje ekonomikos mokymo kokybė nesikeičia daug metų.

Jei norime rezultato, tėvams reikėtų patiems aktyviau domėtis finansų valdymu ir būtinai įtraukti į tai savo vaikus, o mokykloms (gal net darželiams?) skirti reikiamą dėmesį gerokai anksčiau, rimčiau ir sistemiškiau.