– Kokį mitą apie kainas girdite dažniausiai?

– Vienas populiarus mitas tas, kad žmonės dažnai klausia – jei kainos Lietuvoje susilygino su kainomis Vakarų Europos valstybėse, kodėl nesusilygina mūsų atlyginimai? Jei būtų taip paprasta ir šalis, įstojusi į ES, iš karto pradėtų gyventi taip, kaip Vakarų Europos valstybės, būtų labai lengva gerinti gyvenimo lygį ir aplink, t. y. į ES priimti Ukrainą, Moldovą, Maroką. Jos iškart kitą dieną pradėtų gyventi ir su europietiškomis kainomis, ir pajamomis. Deja, gyvenimas sudėtingesnis ir, norint pasiekti vakarietišką gyvenimo lygį, tikrai reikia daugiau nei vienos nakties ar vienų metų.

– Dažnai sakoma, kad kainos, kurias matydavome litais, dabar yra lygiai tokios pačios, tik eurais. Kodėl žmonės tuo tiki?

– Pirmiausia žmonės mato tai, kas labiausiai bado akis. Tikrai yra prekių, kurių kainos išaugo 2–2,5 karto. Sakykim, kavos puodelis tikrai kainuoja 1,5–2 kartus daugiau. Siekiant įrodyti, kad viskas brango dar labiau, prisimenama sakralinė formulė 1:1, kuri buvo girdima ir prieš įvedant eurą – tada buvo sakoma, kad viskas dabar kainuos tiek, kiek kainavo esant litams. Taip stveriamasi už stereotipo ir daromos išvados, kad viskas brangsta tokiais tempais. Bet, kai geriau apsižvalgai, pamatai, kad tikrai taip nėra.

– Pavyzdžiui, 2014 m. sultys kainavo 3,39 Lt, dabar tos pačios sultys kainuoja 1,09 Eur, pienas – 3,29 Lt ir 0,95 Eur, grikiai 2014 m. kainavo 5,69 Lt. Kita vertus, žmonės neprisimena, kad buvo metas, kai grikiai kainavo net 8 Lt...

– Turbūt nedaug kas prisimena, kiek kainavo degalai. Vienu metu Lietuvoje buvo diskutuojama, ar degalų kainos pasieks 5 Lt (jei gerai prisimenu, buvo 4,92 Lt). O ar šiandien mes galime sakyti, kad degalų kainos siekia 5 eurus?

Kai kurių prekių, ypač smulkiųjų, ir paslaugų kainos pakilo. Tarkim, žmonės pagalvoja „koks skirtumas, kad už kavos puodelį sumokėsiu 2–2,5 karto daugiau nei prieš trejus ketverius metus, juk galiu sau leisti, nes tai – tik kavos puodelis“, o prekybininkai pasistengė išnaudoti šią galimybę ir kainas pakėlė. Bet jokiu būdu negalima daryti išvados, kad viskas pabrango vienodai.

Dar svarbiau, kad prekės, sudarančios didelę mūsų prekių krepšelio dalį, nepabrango katastrofiškai. O tos, kurios labai pabrango, sudaro palyginti nedidelę mūsų krepšelio dalį (juk net jei kavą gersime kavinėje po 2–3 kartus per dieną, vis tiek jai išleista suma nesudarys 20 proc. mūsų mėnesio išlaidų).

Visa tai įvertino Statistikos departamentas – skaičiuodamas infliacijos rodiklį, jis kiekvienam produktui ir paslaugai suteikė tam tikrą lyginamąjį svorį. Bet tada ir atsiranda neatitikimas: žmonės įsivaizduoja, kad viskas brango labai smarkiai, o Statistikos departamentas suskaičiuoja visas į krepšelį įtraukiamas prekes, kurių yra per 900, ir pateikia kitokią išvadą.

– Nors infliacija yra natūralus procesas, dažnai sakoma, kad dar niekada viskas taip nebrango, kaip dabar.

– Prieš gerus 10 metų net ir Statistikos departamento skaičiuojama infliacija viršijo 10 proc. Bet turbūt to laikotarpio mes tiesiog neprisimename. Dabar infliacijos rodiklis iš tikrųjų gerokai didesnis negu kitose ES valstybėse, bet ir mūsų ekonomikos ir bent jau vidutinių pajamų augimo tempas spartesnis. O į visa tai reikia atsižvelgti.

Dabar infliacijos rodiklis iš tikrųjų gerokai didesnis negu kitose ES valstybėse, bet ir mūsų ekonomikos ir bent jau vidutinių pajamų augimo tempas spartesnis.

Gal tik iš dalies sutikčiau su tuo, kad infliacija yra nuolatinis mūsų ekonomikos palydovas. Jei ekonomikai sekasi sunkiau ir ji smunka, infliacijos kaip tik nebūna. Prisiminkime 2009–2010 m., kai parduoti buvo sunku, žmonės neturėjo pajamų ir infliacijai nebuvo dirvos augti. Dabar mes turime augimo laikotarpį ir infliacija iš tikrųjų yra spartesnė.

Taigi tie, kurie teigia, kad čia vis dar euras kaltas, turėtų susimąstyti. O kaip būtų atsitikę, jei vis dar būtų buvęs litas? Ar tikrai infliacijos nebūtų buvę? Manau, kad ir darbo rinkoje būtume turėję panašius procesus (darbo jėgos trūksta, reikia mokėti didesnes algas), mokesčiai ir akcizai alkoholiui būtų didėję. Aukštesnį kainų lygį lemia tam tikri sprendimai, ir nereikia nuolat ieškoti euro baubo. Nes galima prieiti ir iki samprotavimų, kad kokiais 2029 m. didesnę infliaciją Lietuvoje vis dar lems euras.

– Kodėl, kalbant apie ekonomiką, nemažai žmonių tiki visiškai klaidingais teiginiais?

– Pirmiausia tai lemia visuomenės edukacijos lygis – turime pripažinti faktą, kad ekonominė edukacija žemoko lygio. Mes ne taip jau seniai iš vienos sistemos perėjome į kitą ir nemažai žmonių dar gyvena nuotaikomis, kurios buvo būdingos sovietinei sistemai. Pavyzdžiui, vienas iš receptų, kaip suvaldyti šituos plėšikaujančius prekybininkus, kurie kelia kainas kiekvieną dieną, yra riboti prekybos antkainius. Tai – grįžimas prie kainų kontrolės, kuri sovietinėje sistemoje buvo gerai išbandyta, todėl mes žinome, kokie šalutiniai jos padariniai – kai mėgini kainą dirbtinai riboti, pradedi stokoti tų prekių, kurios parduodamos už tas dirbtines kainas.

Natūralus rinkos ekonomikos atsakas į situaciją, kai kainos kyla nepagrįstai, yra konkurencijos plėtra ir skatinimas. Žinoma, tai sunkesnis, ilgesnis, galbūt net ir ne toks matomas būdas, bet jis daug efektyvesnis ir neturi blogų šalutinių padarinių.

Bet kuriam nors populistiškai nusiteikusiam politikui labai paprasta iš tribūnos pasakoti apie stebuklingą receptą, kaip viską sutvarkyti per vieną dieną, t. y. reikia tik dekreto ir prekybos antkainių ribojimo. Tai, matyt, vis dėlto susiję su tuo, kad dalis žmonių tiki tuo, kas nėra tiesa. Jei žmogus nėra studijavęs ekonomikos mokslo arba nežino bazinių dalykų, jis nori tikėti tuo, kas sakoma, ir pats dar toliau skleidžia žinią, kad verslininkas yra vagis, kraujasiurbys, išnaudojantis darbo žmogų.

Bet aš tokiais atvejais siūlau pamėginti įsivaizduoti, kad jūs esate verslininko vietoje. Ar tikrai imtumėte ir tą pačią dieną tris kartus pakeltumėte atlyginimus, nors žinotumėte, kad jūsų pelnas tris kartus sumažės? Ar sutrumpintumėte darbo dieną ir išleistumėte darbuotojus apmokamų atostogų savo sąskaita? Matyt, ne.

Apie tai kalbu ne tam, kad apginčiau absoliučiai visus verslininkus, nes tarp jų yra visokiausių žmonių: ir labai dorų, sąžiningų, besirūpinančių savo darbuotojais, ir tokių, kurie iš tikrųjų naudojasi ir piktnaudžiauja situacija. Bet tokios kategorijos, kaip gobšumas, išnaudojimas ar kt., geriausiai sutvarkomos per konkurenciją. Kalbu ne tik apie konkurenciją prekių rinkoje, kuri yra geriausias priešnuodis kainoms augti, bet ir apie konkurenciją darbo rinkoje.

Kai darbdaviai ima konkuruoti dėl darbuotojų, staiga dingsta ir gobšumas, ir noras nuskriausti darbuotoją, iš jo tyčiotis, juo manipuliuoti. Tada jie vertina darbuotoją kaip aukso vertės resursą, nes žino, kad, jei nesugebės pasiūlyti palankių sąlygų, specialistą pavilios kitas darbdavys. Man atrodo, kad šiuo metu nemažai darbuotojų gali sakyti – palauk, jei šito nesutvarkai, aš tau nedirbsiu, man kiti siūlo geresnes sąlygas. Žinoma, ne visur situacija tokia nuostabi, kad darbuotojas gali diktuoti savo sąlygas, bet tokių atvejų vis daugiau, ir manau, kad artimiausiais metais rinka išlaikys tokį pobūdį.