Vilniaus universiteto profesorius ekonomistas R. Lazutka sako, kad, nors „valstiečių“ idėja teikti paramą jaunoms šeimos, nusprendusioms keltis gyventi į provinciją, gali sulaukti šiokios tokios sėkmės, iš esmės tai situacijos nepakeis.

„Tai nebus masinis dalykas, daug žmonių nematys prasmės vykti gyventi į provinciją. Kai kas sako, kad, jei provincijoje bus išlaikyti žmonės, ten ateis ir investicijos, tačiau žmogus negali paimti paskolos, įsikurti provincijoje ir laukti darbo ar aukštesnių karjeros galimybių. Didmiesčiuose karjeros galimybės daug didesnės. Būtų didelė laimė, jei vietoje Anglijos ar Norvegijos žmonės rinktųsi Lietuvos didmiesčius.

Į provinciją reikia traukti ne būstu, o darbu. Jei ten bus darbo vietų, žmonės tikrai suras, kur gyventi. Problema yra kaip tik didmiesčio žmonėms. Nes [didmiestyje] už tą pačią, pavyzdžiui, mokytojo algą, kuri pernelyg nesiskiria provincijoje ir didmiestyje, įsigyti ar nuomotis, išlaikyti būstą yra daug sunkiau“, – kalba R. Lazutka.

Savo ruožtu ekonomistė R. Vainienė sako, kad nuosavas būstas ir jo kreditas nebūtinai labiau „pririš“ prie šalies, gali nutikti ir taip, kad emigracijoje teks uždarbiauti būsto kreditui.

„Man atrodo, paramos programa būstui regionuose įsigyti nėra kovos su emigracija būdas, nes esmė – pakankamas pajamų šaltinis“, – sako ji.

Prasmingiau – kompensuoti nuomą

LRT.lt kalbintų ekonomistų manymu, prasmingiau būtų kompensuoti būsto nuomą, o ne paremti jo įsigijimą.

Valstybė palengvina kredito gavimą, bet grąžinti jį turės žmogus.

„Būsto problema dar matoma labai senoviškai. Įsigyti būstą labai brangu, jis „pririša“. Aišku, jį galima parduoti, bet jei jis bus gautas su tam tikra parama, dar klausimas, kaip bus galima tai padaryti. Pavyzdžiui, jei žmogus po metų ar kelių neteks darbo.

Man atrodo, kad, kalbant apie paramą būstui, prasmingiau yra parama nuomai. Tai yra pigiau, lanksčiau. Žinoma, valstybė turėtų labiau reguliuoti, prižiūrėti nuomos rinką“, – teigia R. Lazutka.

Tokios pat nuomonės laikosi ir R. Vainienė. „Apskritai esu prieš tokio pobūdžio paramą. Valstybė palengvina kredito gavimą, bet grąžinti jį turės žmogus. Taip žmogui užkraunama įsipareigojimo našta, kurią, be valstybės paramos, jis galbūt būtų vertinęs kritiškiau, realiau vertinęs savo galimybes. Taigi, priimdami sprendimą, žmonės gali ne visai racionaliai suvokti visas rizikas, nes juk valstybė apie tai pagalvojo. Tačiau, panašu, ji nepagalvojo, nes tam, kad regionuose kurtųsi žmonės, reikia darbo vietų. Į miestą trauka yra ir taip, tačiau jaunam žmogui čia sunkiau įsigyti būstą.

Kita vertus, kodėl jį būtinai reikia įsigyti? Lietuviai yra tokie – jie nori turėti savo, tad tokios alternatyvos, kaip parama būsto nuomai, net nesvarstomos. Neringoje, pavyzdžiui, kur labai trūksta mokytojų, jiems savivaldybė perka socialinį būstą. Tai netampa žmogaus nuosavybe, tačiau taip sprendžiama problema. Nebūtina žmogui įsigyti būstą, nors mūsų mentalitetas, persismelkęs ir valdžioje, skatina tai daryti“, – sako R. Vainienė.

Paklausta, ką mano, jei valstybė padengtų pradinį įnašą jaunoms šeimoms būsto kreditui didmiesčiuose, ekonomistė tai vadina utopine idėja, nes tam prireiktų viso Lietuvos bendrojo produkto dydžio biudžeto.

Pašnekovė sako neįsivaizduojanti ir scenarijaus, kada valstybė statytų būstą ir parduotų jį išsimokėtinai be pradinio įnašo.

„Grįžtume 28 metus į praeitį, kai valstybė darė viską. Mes nedelegavome valstybei komercinės funkcijos, nepasakėme, kad ji – geriausias verslininkas ir turi užsiimti verslu. Jei valstybė pati statytų ir parduotų, būtų kaip su auksiniais šaukštais – neišeina valstybei pigiau, tik brangiau“, – aiškina ekonomistė.

Gerai apmokamų darbo vietų ūkyje – sočiai

LVŽS pirmininko pavaduotojas T. Tomilinas teigia, kad netiesa, jog gyvenimas geresnis ir patogesnis, netgi darbo vietų prasme, – tik didmiestyje.

Didžioji dauguma Lietuvos žmonių norėtų gyventi savo name, netoli miško, kur nėra spūsčių, švarus oras.

„Šiuolaikinė ekonomika visai kitokia nei pramonės ekonomika. Šiais interneto, ekologinių inovacijų laikais kaimas tampa labai patrauklus. Jei pažiūrėtumėte į gerai apmokamų darbų statistiką, pamatytumėte, kad kaime, pavyzdžiui, žemės ūkyje, algos yra daug didesnės nei vidutinės algos valdiškame arba paprastame administraciniame darbe versle Vilniuje.

Vidurio Lietuvoje, kur derlingesnės žemės, jūs nerasite žmogaus be gerai apmokamo darbo žemės ūkyje, nes nėra kam dirbti ir ūkininkai kelia algas“, – tikina politikas.

Paklaustas, ar mano, kad įvairių sričių specialistai gali susivilioti didelėmis algomis ūkiuose, T. Tomilinas sako, kad kaime gali dirbti ir IT specialistai.

„Pagrindinis darbdavys provincijoje yra viešasis sektorius. Reikia mokytojų, gydytojų, kultūros darbuotojų, kaimo turizmo vystytojų, IT specialistų, kurie dirbtų iš savo gražių namų, kur už lango – puiki panorama. Ar IT specialistai turėtų būti Vilniuje? Nebūtinai. 50 kilometrų iki baro pavažiuoti šiandieną turi bet kas.

Yra žmonių, kurie nori gyventi Vilniuje dėl renginių, barų, bet jų – mažuma. Didžioji dauguma Lietuvos žmonių norėtų gyventi savo name, netoli miško, kur nėra spūsčių, švarus oras“, – teigia jis.

Tiesa, valdantieji, siūlydami savo idėją dėl paramos regionuose įsigyjant būstą, jokių gyventojų apklausų neatliko, sako T. Tomilinas.

„Apklausų jokių nebuvo, bet remiamės tuo, kiek žmonių domisi galimybe keltis iš miesto ir apsigyventi provincijoje“, – aiškina jis.