– Ruošiami paprastesni reikalavimai steigti smulkų verslą. Bet ir dabar pradėti veiklą galima labai greitai. Gal žadama kokių ypatingų sprendimų?

– Žinau, kad yra ruošiamas sprendimas, bet dokumentų nemačiau. Mes, taryba, pristatėme premjerui socialiai orientuotą žaliosios ekonomikos programą. Joje ir yra numatyta mažų parduotuvėlių, kuriose didžioji dalis produkcijos būtų vietinių gamintojų.

Taip, įmonę įkurti nesudėtinga. Galima ir internetu. Ji įregistruojama per dvi paras, jei pavadinimas atitinka lietuvių kalbos reikalavimus. Sudėtingiau yra norint prekiauti maisto produktais, reikia atitikti reikalavimus ir gauti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimus. Būtina atitikti ir priešgaisrinius reikalavimus. Tai yra tam tikras trukdis ir stabdis, bet aš nemanau, kad parduotuvyčių yra mažai dėl šios priežasties.

– Turguose močiutės pardavinėja savo spaustus sūrius ir niekas jokių pažymų ir leidimų nereikalauja. Ar parduotuvėms ne per griežti reikalavimai?

– Manyčiau, per griežti. Bet tai yra susitarimo reikalas. Ūkio ministerijoje sudaryta geresnio reglamentavimo komisija, į ją įtraukti ir Vyriausybės, ir kitų ministerijų ir mūsų tarybos atstovai, veterinarijos, priešgaisrinės tarnybos institucijų vadovai. Palengvinimų jau atsirado. Tačiau, mano galva, kokybė vis dėlto turi būti užtikrinta. Higienos reikalavimai taip pat turi būti bent minimalūs.

Prieš keturis mėnesius buvau Prancūzijoje, lankėmės viename kaimelyje, kuriame gaminami saldumynai iš vynuogių. Mačiau tiek nešvaros, tokių produktų nenorėčiau valgyti. Mes dėl higienos perlenkiame, tačiau, kai palygini su kitomis šalimis, reikalavimų visiškai atsisakyti negalima. Sveikata kiekvienam svarbi.

– Bet ar labai daug norinčių atsidaryti mažas parduotuvėles, imtis kito smulkaus verslo?

– Viską reguliuoja rinka. Kad jos atsidarytų, pirmiausia, turi būti vartotojas. Antra, 90 proc. rinkos užėmę didieji prekybos tinklai, mažieji turi suprasti, kad jie taikosi vien į likusią 10 proc. dalį.

Jei parduotuvė atsidaro kaime, ji užsiima socialiniu verslu. Kitaip aš jo nepavadinsiu, nes neįmanoma uždirbti didelio pelno. Darbuotojų irgi neprisamdysi, nes jei priimsi daugiau, didės ir kainos.

Kitas dalykas, ši parduotuvėlė turėtų tapti tam tikru centru. Jei aplink 70 km atstumu žmonės, auginantys produkciją (tarkime, grikius) ar ją perdirbantys, suvežtų savo prekes į parduotuvytę. Labai svarbu ir viešieji pirkimai. Parduotuvėlė galėtų tiekti produktus vietos mokykloms, darželiams, senelių namams, pensininkams. Socialiai remtini žmonės turėtų gauti ne didelio prekybos centro kortelę, o tos bendruomenės parduotuvės. Dėl trumpos maisto ir paslaugų grandinės ši galėtų išsilaikyti. Kitaip neturi jokių šansų išlikti.

Mūsų siūlomos žaliosios ekonomikos vienas iš pagrindinių tikslų yra neparduoti neperdirbtos produkcijos.

– Kaip paskatinti mažą pardavėją tiekti savo produkciją, pavyzdžiui, grikius? Ūkininkui paprasčiau viską parduoti, nes saugojant, pakuojant atsiranda papildomų sąnaudų.

– Švelniai tariant, Lietuva apskritai yra neprotinga šalis. Turi vienintelę vertybę – gamtos išteklius, ir nesaugo. Svarbiausia, neperdirba. Nesaugo miškų, viską išveža rąstais. Neperdirba grūdų, parduoda patį pigiausią produktą. Nesaugo savo žmonių, juos išmoko, o paskui atiduoda užsienio šalių darbdaviams.

Grįžtant prie parduotuvių, mes siekiame perdirbimą įtraukti į smulkiojo, vidutinio verslo grandinę. Mūsų siūlomos žaliosios ekonomikos vienas iš pagrindinių tikslų yra neparduoti neperdirbtos produkcijos. Vadinasi, ir grūdai, ir miškas turėtų būti perdirbti – pagamintos prekės, už kurias galima gauti normalią kainą.

– Ar apskaičiuota, už kokią sumą parduotuvės savininkas turėtų per dieną, mėnesį parduoti prekių, kad viską organizuodamas ir dirbdamas gyventų oriau nei už minimalią algą? Juk kainuoja ir patalpos, ir įranga (šaldytuvai, kasos aparatas ir t.t.).

– To negaliu pasakyti. Bet galiu pasakyti kitką. Mūsų apskaičiavimais, toks žmogus, nesvarbu, ar kaime, ar mieste, neišsilaiko. Reikia į šią grandinę įtraukti ir bendruomenę, ir savivaldą. Aplink 70 km spinduliu nei gamintojų, nei vartotojų nėra labai daug, taip pat ir tokių, kurie norėtų tas parduotuvėles steigti. Todėl ir reikia suprasti, kad visi esame viename katile, kad reikia pasirinkti atitinkamą kainą. Sakome, kad tas, kuris augina burokėlius, turėtų gauti tiek, kad galėtų išgyventi, ir ne už minimumą. Tas, kuris turi parduotuvę, turi išgyventi, ir ne už minimumą. Socialiai remtinas žmogus irgi turi normaliai išgyventi, ir ne už 138 eurus, valgydamas vien batoną.

Mes – visi vienoje grandinėje. Taip išgyveno ir pakilo Vokietija po karo. Panašiai vystėsi Austrija. Tokių pavyzdžių yra Švedijoje, Airijoje. Ir mes turėtume turėti bendrą politiką, susitarimus.

– Koks turi kilti karas pas mus, kad pradėtume kilti, kaip po karo?

– Žodžio "karas" vengiu… Dabar Lietuva neteko daugiau gyventojų nei per karą. Ekstremalios gyvenimo sąlygos ir yra dabartinis mūsų karas. Manau, mūsų šalis gana sukrėsta.

O verslui pradėti yra įvairių pagalbos instrumentų. Tarkime, jaunas žmogus, registruotas darbo biržoje (dabar – Užimtumo tarnyboje). Yra konsultantų, programa, pagal kurią galima gauti 16 tūkst. eurų paramos savo verslo pradžiai. Kitas dalykas, jei nori savo versliuką plėsti kaime, yra kita programa, pagal kurią taip pat gali gauti 16 tūkst. eurų. Galima gauti 32 tūkst. eurų, vadinasi, tiek įmanoma susimažinti savo veiklos savikainą. Galima įsirengti arba parduotuvę, arba įsigyti autobusiuką ir išvežioti prekes 70 km spinduliu. Ko trūksta? Paprasčiausios valios.

– Tačiau socialiniam verslui rastis būtinas stiprus bendruomeniškumas. O jo šiandien nėra daug. Į verslininką žiūrima kaip į priešą, dažnai sakoma "ar iš jo nepirksiu, negyvens jis mano sąskaita".

– Taip, situacija yra sudėtinga. Žmonėms iš po kojų išmuštas pagrindas. Nemyli vienas kito ir kaimynų nemyli. Tačiau privalome susitarti, kitaip šioj šalyje po dešimt metų gyvens kiti.

Trejus metus važinėjome po Lietuvą su mokslininkais, susitikinėjome su kaimo žmonėmis. Neatsirado nė vieno, kuris sakytų, kad nekurtume šio socialinio verslo modelio. Sakė, darykite ir kuo greičiau.

Mes, Smulkiojo ir vidutinio verslo taryba, vienijanti 70 tūkst. verslininkų, pasirašėme susitarimą, pasirašė 120 tūkst. smulkiųjų žemės savininkų atstovaujanti asociacija, Mokslininkų sąjunga, Smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacija, į kurią susibūrę 300 verslininkų, užsienio lietuvių, pagyvenusių žmonių asociacijos.

– Kaip smulkieji verslininkai galėtų tiekti maisto produktus mokykloms ar darželiams, jei visoje Lietuvoje valgyklos išdraskytos, o maitinimo paslaugos perkamos vos iš keleto stambių tiekėjų, laimėjusių viešuosius konkursus? Valstybės požiūris visiškai kitoks nei jūsų.

– Mūsų vienas iš pagrindinių tikslų ir yra pakeisti Viešųjų pirkimų įstatymą, kad jis neveiktų 70 km spinduliu aplink tą vietą, kurioje įsisteigęs smulkusis verslas, apie kurį ir kalbame. Taip yra Estijoje, Latvijoje. Jei vietinis verslas negalės valgyklų aprūpinti kažkokiais produktais, tik tada būtų antras etapas ir galima pirkti pagal Viešųjų pirkimų įstatymą. Tada mūsų vaikams nebus vežamas pašildytas maistas termosuose. Visi turime būti pilietiški.

– Ar bendros tendencijos vis dėlto bus palankios nedideliam verslui, smulkiajam prekybininkui?

– Tendencijos nekokios. Nepriklausomybės pradžioje buvo 200 tūkst. smulkiųjų ūkių. Dabar liko 120 tūkst. Su tokiu kiekiu dar galima šį tą padaryti. Yra pakankamai valstybinės žemės. Tačiau ar visos ES programos skatina dirbti? Anksčiau reikėjo žolę nušienauti ir susukti į rulonus, o dabar pakanka nupjauti, susmulkinti ir palikti išbarstytą laukuose. Siūlo kapeikas, kad žmogus nieko nedarytų.