Tai spektaklis, kuriame netiesiogiai bus atskleidžiama rašytojos Žemaitės asmenybė, jos gyvenimo faktai, tačiau pagrindinė veikėja bus Dora – šiuolaikinė aktorė, besiruošianti vaidinti Žemaitę jauno režisieriaus spektaklyje. Šį vaidmenį kuria spektaklį inicijavusi, daug literatūros apie Žemaitę perskaičiusi LNDT aktorė Jolanta Dapkūnaitė. Daivai Šabasevičienei ji pasakoja apie Žemaitę ir spektaklį „Julija“, kurio premjera įvyks jau vasario 21 d. Trakų kultūros rūmuose.

– Esi šio spektaklio idėjos autorė, jau kelis metus siekei, kad atsirastų šis kūrinys, spektaklis, skirtas Žemaitei. Ar tai susiję, kad Tu esi iš Žemaitijos, gimusi ir augusi Klaipėdoje, ar dėl to, kad dar studijuodama lankei folklorinį ansamblį ir išmokai gražiai tarmiškai dainuoti? Visa tai Tavyje suformavo pamatines vertybes.

– Namuose nebuvo kalbama žemaitiškai. Atgaminu tarmę iš klausos, įsirašė atminty iš viešėjimų vaikystėj Mamos gimtinėje, giminės švenčių. Dabar mamos nebėra, sodri kalba atgyja tik prisiminus, kaip kalba mamos sesuo Regina. Studijavau Konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Gražiausias laikas buvo Rūtos Vildžiūnienės folkloriniame ansamblyje. Tai buvo 1984–1988 metai, tautinio atgimimo prieš Nepriklausomybę metai. Koncertai, dainų rinkimo ekspedicijos, pirmasis folkloro festivalis „Baltica“. Galvoju, kad man „žemaitiškumas“ yra žemaitiškos dainos skambesy, aukšto ir žemo (turavojimo) balsų dermėj. Negaliu ramiai klausytis ką nors dainuojant – rodos, iškart mano širdį paliečia.

– Skaitant Donato Saukos studiją „Žemaitės stebuklas“, kurios dedikacijoje parašyta „Mamai ir Rūtai – tikroms žemaitėms“, pagalvojau, kad Tu šį spektaklį taip pat skiri savo Mamai, kuri buvo labai stipri moteris, tikra žemaitė. (Tai aš supratau iš ankstesnių Tavo interviu.) Ar susimąstai apie žemaitiškas šaknis, to krašto žmones?

– Nors Sigito Parulskio tekste yra frazė: „Nori pasakyti, mano sąmonė klišė?“, bet svarstant apie žemaitišką charakterį, išties man iškyla vienas įvaizdis – stipri moteris, energinga, slepianti nuoskaudas, atsidavusi artimiesiems, neretai aštri, atvirai „teisybę sakanti“. Ir su nesugriaunamu noru gyventi... Atrodo, savo išėjusią Mamą ir apsakiau.

– Kuo išskirtinė Žemaitė – XIX–XX amžių sandūros asmenybė?

– Labiausiai stebina asmenybės jėga. Ji pradeda rašyti nugyvenusi beveik pusę amžiaus. Gyvenime vargusi ir kentėjusi nepriteklius, septynis vaikus pagimdžiusi, palaidojusi vyrą ir dukrą. Iki galo atlikusi moters „privalomą“ priedermę. Povilo Višinskio paraginta, rašo lietuviškai, skaito uždraustą lietuvišką spaudą, skaito Adomo Mickevičiaus, Julijaus Slovackio, Bolesławo Pruso, Shakespeare‘o veikalus. Žiemą, pasikinko arklius, paskiau traukiniu, vėl arkliais su savo kūrinėliais – pas Petrą Avižonį (gydytojas oftalmologas, pedagogas, visuomenės bei politinis veikėjas; taisė kai kurių Žemaitės apsakymų kalbą), į Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dvarelį...

Dalyvauja 1907 metų Bitės organizuotame I-ajame lietuvių moterų suvažiavime, 1908-aisiais važiuoja į visos Rusijos moterų suvažiavimą Peterburge.

1915-aisiais, karo metais, dalyvauja Demokratiniame šelpimo komitete, dalija maistą pabėgėliams. Septyniasdešimtmetė išvykusi į Ameriką per pusantrų metų aplanko apie 100 lietuvių kolonijų, rinkdama aukas karo aukoms ir t. t.

– Kaip ji veikia Tave?

– Ji truputį erzina: tarp ūkio darbų ant vagos atsisėdusi skaito sau Shakespeare‘ą ir Goethę, analizuoja, mokosi iš jų. Pavydu jos jėgos, humoro jausmo, užsispyrimo išleisti savo kūrybą. Pavydu jos didžiulio užsidegimo kurti.

– Per šį laikotarpį įsigilinai beveik į visus literatūrologų tyrimus, skirtus Žemaitei. Ką įsidėmėjai, kas geriausiai išliko atminty?

– Gražiausias man Žemaitės kūrybos įvertinimas – Viktorijos Daujotytės pasakymas: „trobos kosmosas“. Ir Vytauto Kavolio tekstas: „Kiekvienu atveju turime moterį, kuri yra priešprieša ne tik religijoje, mitologijoje, bet ir visuomenėje, socialiniuose santykiuose. Moteris stipri savo vienišumu, o prieš ją – daugybė organizuotų vyrų, kurie vos atsilaiko. Tokia moteris pavojinga. Ne liaudies vyrams (tie mielai eina pas ją atlikti senoviško ritualo), bet elito vyrams, išsimokslinusiems, intelektualams. Veikiausiai ji ir šiandieną būtų tiems vyrams pavojingesnė negu bet kam kitam.“

Tarp ūkio darbų ant vagos atsisėdusi skaito sau Shakespeare‘ą ir Goethę, analizuoja, mokosi iš jų. Pavydu jos jėgos, humoro jausmo, užsispyrimo išleisti savo kūrybą.

– Kuo Žemaitės idėjos yra aktualios Tau?

– Manau, Žemaitės varomoji jėga – šviestis ir kitus raginti akis pakelti nuo žemės į dangų. Norisi, kad vietoj žagrės kišenėj lietuvis dažniau knygą nešiotųsi.

– Kodėl Tu siekei, kad būtent Sigitas Parulskis parašytų pjesę, skirtą Žemaitei?

– Buvom susidūrę prieš kažkiek metų. Vaidinau jo pjesėje „Keltininkas“ (OKT, 2008). Pasiilgstu scenoje gerų, gražių tekstų. Sigitas rašo aštriai ir jautriai.

– Kaip vyko darbas: ar buvo laisvė, ar kažką konkretizavote, kai kalbėjote apie pirminę spektaklio idėją?

– Turėjau surinkusi krūvą faktų, išskaitytų iš knygų, ir žinojimą, kad nesinori tradicinio spektaklio-montažo. Galvoje sukosi mintis nuskristi į Niujorką, „Žemaite“ apsirengus nusifilmuoti bespoksant į miestą, nufilmuoti žmones ir net su tuomet dar gyvu Jonu Meku žemaitišką dainą užtraukti prie taurės vyno.

Sigitas Parulskis apsiėmė ir parašė istoriją ne apie rašytoją, o apie krizę išgyvenančią šių dienų moterį, kuri susiduria su jaunu režisieriumi, statančiu spektaklį apie Žemaitę.

– Sofija Čiurlionienė apie Žemaitę rašė: „Atsimenu jos šypseną: tame ryžtingų bruožų veide pasirodydavo tokia švieselė, daugiau skruostuose ir akyse negu lūpose, – lūpos dažniau suvirpėdavo vidujinės ironijos atošvaiste. Jos lūpose jautei naujos minties užuomazgą, ir tai buvo didžiausias to veido žavumas“. Kokiais bruožais Tu ketini nuspalvinti savo personažą? Kuo remiesi – ikonografiniais šaltiniais, Parulskiu ar savarankiškai formuoji charakterį?

– Radau literatūroje, kurią skaičiau, įvairių detalių. Šatenė, jaunystėje grakšti, mėgstanti koketuoti, šoko, lošė kortomis. Dar – inteligentiška, nors Adolfas Sprindis rašo, kad „grubumas, tiesumas išnirdavo iš puošnios išorės lyg iš vandens antelė“. Vienur ji – rudų akių, kitur – tamsiai mėlynų. Mėgstanti bendrauti, gyvybinga, atvira. Rašoma, kad karštai reaguodavo, sukritikuota dėl kūrybos. Dar – kad buvo žemiška, šilta ir charizmatiška asmenybė. Minimas ir švelnus balso tembras, balso muzikalumas. Pjesės tekstuose nedaug Žemaitės, mes labiau ieškome Doros, šiuolaikinės moters jausenų. Per Dorą ieškome Žemaitės. Duok Dieve, gal atsiras kažkokių charakterio blyksnių, užfiksuotų knygose.

– Žymantienės amžininkai svarstė, kodėl ją ponia vadino, „kad į vakaruškas ateidavo su kepure, nors į miestelį vykdavo su kuskike (skarele).“ Brikiukės arklys „buvo įvadėtas jos pačios austomis vadelėmis, kojas apsidengusi savo pačios austa deke.“ Kiek skiri dėmesio išorinei personažo charakteristikai? Kaip randi pusiausvyrą tarp dviejų laikmečių moters?

– Negali sukonkretinti žmogaus, kurio nematei, negirdėjai balso, kurį išskaitei iš knygų. Gal į rašytojos kostiumą įsivilksiu spektaklio pabaigoje, bet tai nereikš, kad tapsiu ja. Gyvenimiškos situacijos panašumas gal tik apgaus akį. Norėjau patamsinti plaukus, bet sako, kad blondinė „geriau žiūrisi“ mūsų spektaklio apšvietime.

– Kodėl sunku kurti spektaklį? Kaip, šiuo konkrečiu atveju, atskiriate „pelus nuo grūdų“? Kaip kristalizuojasi spektaklio kontūrai?

– Sunku, nes labai daug teksto, literatūros. Juolab, dramaturgo sumanymas – „teatras teatre“ (vyksta spektaklio repeticijos, kuriose Dora vaidina Žemaitę) reikalauja sakyti vienus žodžius, mintyse turint kitas prasmes. Be to, amžius mane verčia ieškot mano pačios tiesos, nemelavimo sau.

– Vis pagalvoju apie Tave, iš esmės įsigilinusią į įvairias šios pastatymo aplinkybes. Kas netilps šiame spektaklyje? Juk visko ir neįmanoma išsakyti, išjausti vienu kūriniu.

– Nebus Žemaitės biografijos, nebus jos reikšmės lietuvių kultūroje įvertinimo, nebus jokių paaiškinimų. Bus namų šeimininkės meilės ir brandos istorija.

– Kokie santykiai su partneriais? Juk pagrindinę spektaklio kūrybinę grupę Tu subūrei?

– Spektaklio bendrakeleivius rinkausi tam tikro vidinio ir išorinio vaizdinio vedina. Nors Gabrielė Petkevičaitė-Bitė / Monika vos keletą kartų pasirodo spektaklyje, bet Airida Gintautaitė, nuostabi aktorė, sutiko vaidinti šiame spektaklyje. Jos įsigilinimas į vaidmenis, bekompromisinė laikysena, man regis, atliepia Bitę. Salvijus Trepulis – Žandaras / Gediminas / Generolienė – šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus aktorius, turintis ir žemiško, ir poetinio mąstymo. Per jį spektaklyje girdimas lengvas Nekrošiaus aidas. Su Kęstučiu Cicėnu „Kankinyje“ vaidinome motiną ir sūnų. „Julijoje“ jis vaidins Povilą Višinskį / Konstantiną Petrauską / Arną. Išmintingas ir daug pasieksiantis jaunas aktorius, iš kurio galiu pasimokyti. (Be to, Žemaitė Konstantinui, mylimajam, buvo iki peties.) Ir be galo darbštus Deividas Batavičius, Oskaro Koršunovo ir Dariaus Meškausko mokinys. Jis vaidins sūnų Lauryną. Scenografiją kuria puikusis Gintaras Makarevičius, muziką – „Helverio naktyje“ dirbęs Linas Rimša. Smagu, kad teatro pakviestas, spektaklį sutiko režisuoti Kirilas Glušajevas, dirbantis improvizacijų teatre.

– Kas apskritai teatre yra sunkiausia?

– Visiems skirtingai. Man – būti vandeniu.

– Linkiu geros premjeros!