Po pasaulinės premjeros šių metų prestižiniame Berlyno tarptautiniame kino festivalyje, Latvijos ir Lietuvos bendros gamybos vaidybinis ilgametražis filmas pelnė Ekumeninės žiuri apdovanojimą už meistrišką humanistinių ir socialinių vertybių atvaizdavimą. Įtaigios ir kvapą gniaužiančios dramos, paremtos žinomos praėjusio amžiaus aktorės Marijos Leiko gyvenimu ir „Latvių operacijos” įvykiais, lietuviškoji premjera įvyko festivalio „Kino pavasaris“ metu.

Glūdžios elegancijos apgaubta „Marijos tyla“ seka paskutinius Europos nebyliojo kino žvaigždės Marijos Leiko gyvenimo metus. Sulaukusi klasta apipintų žinių apie gimdymo metu žuvusią dukrą, ji patraukia į stalinistinę Rusiją rūpintis naujagime anūke. Aktorei Maskvoje žadamas ne tik saugus, buržuazinėmis gėrybėmis aprūpintas prieglobstis, bet ir galimybė tęsti šlovingą karjerą bei prisijungti prie latvių teatro trupės „Skautuve” veiklos. Tačiau totalitarinio režimo brutalumui įsismelkus į aktorės aplinką ir santykius, paaiškėja tikrasis žvaigždės vaidmuo politiniame mechanizme. Marijos rankose atsiduria ne tik pačios, bet ir teatro trupės likimas.

Šiuo filmu režisierius teigia, kad kinas ne tik atveria mus supančius nematomus ideologinius sluoksnius, bet ir formuoja mūsų tikrovės suvokimą.

Jis kaip nuplėštas pleistras atveria ne tik makabriškus istorijos įvykius, bet ir dar kartą primena dabarties kontekstą, kuriame netrūksta nei žiaurumo, nei stingdančio siaubo.

„Manau, kad kinu galime pasiekti tikrovę. Apmaudu, kai istoriniai filmai dažnai numato tragiškus civilizacijų susidūrimus arba niūrią ateitį. Tačiau dar apmaudžiau suvokti, kad niekas nieko iš šių pasakojimų neišmoksta. Net ir šiandien vis dar gyvename laikais, kai žmonės praranda supratimą, kaip iš tikrųjų atpažinti blogį. Kinas turėtų stengtis skatinti žmonių norą mokytis iš praeities,” – interviu su Sergiu Inizianu pastebėjo D. Sīmanis.

Tad, istorikas, režisierius ir scenaristas taikliai pasirenka atpasakoti Marijos Leiko likimą kaip žiauraus laikmečio atspindį. Vaizduodamas aktorės audringą, politinėmis piktžolėmis apsiraizgiusią karjeros pabaigą, jis meistriškai pristato teatro ir totalitarinės valdžios mechanizmų veikimo panašumus. Už spindinčios scenos įtaigių kaukių ir kruopščiai surežisuotų dialogų, užkulisiuose slepiasi niekam nepasiekiamų paslapčių ir scenarijų pasaulis.

„Šiais laikais, juolab Rusijoje, baisu matyti, kiek menininkų sąmoningai ar nesąmoningai vaidina kartu su režimu, – teigė D. Simanis. – Ši nuoroda filme nebuvo eskaluota, tačiau dabar, atsižvelgus į pastarųjų keletos metų kontekstą, ji tapo itin stipria jo dalimi.”

Kviesdami Lietuvos kino žiūrovus išvysti „Marijos tylą“ filmo prodiuseriai Justė Michailinaitė ir Kęstutis Drazdauskas pabrėžia, kad šis filmas nėra pramoga.

„Jis kaip nuplėštas pleistras atveria ne tik makabriškus istorijos įvykius, bet ir dar kartą primena dabarties kontekstą, kuriame netrūksta nei žiaurumo, nei stingdančio siaubo,“ – teigė jie.

„Marijos tyla“ suskamba ir kaip praeities graudus šauksmas, ir kaip priminimas apie nenumaldomą istorijos polinkį kartotis.

Svarbiausius vaidmenis filme atlieka Olga Šepicka, Artūrs Skrastiņš, Įrts Ķesteris, Inese Kučinska ir Vilis Daudziņš. Latvių ir lietuvių kūrybinę komandą sudaro režisierius Davis Sīmanis, scenarijaus bendraautoriai Davis Sīmanis, Magali Negroni ir Tabita Rudzāte, operatorius Andrejs Rudzāts, kostiumų dailininkės Kristīne Jurjāne, Rūta Kuplā ir Aija Strazdiņa, grimo dailininkė Aija Beata Rjabovska, kompozitoriai Paulius Kilbauskas ir Justas Štaras, montažo režisierė Ieva Veiverytė, garso dizaineriai Jonas Maksvytis ir Saulius Urbanavičius. Filmo prodiuseriai Gints Grūbe, Inese Boka-Grūbe („Mistrus Media“, Latvija), Justė Michailinaitė ir Kęstutis Drazdauskas („Broom Films“, Lietuva).

Filmą nuo balandžio 19 d. bus galima pamatyti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Ukmergės ir Marijampolės kino teatruose.