Spektaklis, kurį režisuoja LNDT meno vadovas Oskaras Koršunovas, žiūrovus nukelia į 2109 metų Maskvą. Dėl globalaus atšilimo ir didelės populiacijos ėmus stigti gėlo vandens, vienas po kito įvyko du Pasauliniai Vandens karai, gyventojų pertekliaus problema sprendžiama pasitelkiant genetikos atradimus – žmonės gyvena dviem pamainomis: viena pamaina dešimt metų miega, o kita valdo pasaulį. Spektaklio veiksmas prasideda, kai iš miego prabunda trys seserys: Nastia, Maja ir Marija.

Daiva Šabasevičienė kalbina dramaturgą Marių Ivaškevičių.

– Kas įkvėpė parašyti šį kūrinį?

– Sapnas įkvėpė. Kažkada, labai seniai susapnavau tokią realybę, tokią ateitį, kurioje žmonės gyvena dviem pamainom. Vieni miega dešimt metų, kiti yra budrūs, ir kas dešimt metų jie keičiasi. Kurį laiką nešiojausi tą sapną, nežinodamas, ką su juo veikti. Paskui Latvijos nacionalinis dramos teatras norėjo bendradarbiauti su Kirilu Serebrenikovu (su juo bendradarbiavo ir iki tol) ir su manimi. Jie norėjo, kad aš parašyčiau pjesę, o Kirilas ją pastatytų. Ir tada iš savo atminties stalčiaus ištraukiau šitą sapną, jį šiek tie „apipavidalinau“ Rusijos ir pasaulio tuometine situacija. Buvo maždaug 2015 metai, kai pradėjau ją rašyti. Bet aš esu lėtas rašytojas, o Rygoje buvo aiškūs terminai, aiški premjeros data. Kai supratau, kad nespėsiu, Kirilas pasiūlė perrašyti pjesę „Artimas miestas“, kuri jam labai patiko ir kurią jis net ruošėsi Maskvoje statyti. Naująją pjesę numatėme statyti ateityje. Mes netgi jau buvome pakviesti statyti šią pjesę Magdeburgo teatre. Bet Serebrenikovą Maskvoje areštavo, jam buvo skirtas pusantrų metų namų areštas. Ta pjesė liko gulėti, ir aš ją buvau beveik palaidojęs. Prieš daugiau nei metus prasidėjo karantinas ir man paskambino rusų prodiuserė Jevgenija Šermeniova, gyvenanti Latvijoje, ir pasiūlė padaryti šios pjesės „Zoom“ skaitymą. Pjesė buvo parašyta rusiškai, kad suprastų režisierius. Surinkome iš viso pasaulio garsius ir labai garsius rusakalbius arba rusiškai mokančius aktorius ir padarėme viešą „Zoom“ skaitymą, pakvietėme Oskarą Koršunovą ją surežisuoti. Oskaras užsikabino, ačiū Dievui, ir nutarė ją realizuoti, pastatyti spektaklį.

D. Matvejevo nuotr.

– Kokios pagrindinės temos jame gvildenamos?

– Tai yra dviejų pasaulių susidūrimas, tai, kas nuolat ir vyksta žmonijos istorijoje. Tai yra laisvo, demokratiško ir totalitarinio pasaulio susidūrimas arba bandymas sugyventi, koegzistuoti, būnant šalia. Tie pasauliai yra atskirti, vienas miega, kitas – budrus. Ir tas budrus, tas laisvasis pasaulis, supratęs, kad anas, miegantis, yra tapęs pavojingas, iš esmės grasina jį sunaikinti, nebežino, ko imtis. Jis negali virsti blogiu, kad sunaikintų aną blogį. Tam tikra prasme tai yra mūsų situacija, kai mes susiduriame su blogiu, totalitarizmu, nelaisve. Dažniausiai, ką mes darome – tiesiog stengiamės saugiai tartis, kad mūsų tai nepaliestų. Taip buvo ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai demokratinės šalys bandė laviruoti su Hitleriu, vėliau – su Stalinu ir taip toliau. Ir taip vyksta iki šių dienų. Tai – amžina dilema. Tai – šio spektaklio politinė potemė.

Pjesėje daug temų, kalbančių iš esmės apie tai, kur mes atsidūrėme šiandien. Apie pasaulį, kuris gyvena šiek tiek uždarytas tarp savo keturių sienų ir bendrauja neišeidamas iš namų. Tuo ši pjesė ne tik Oskarui, bet ir kitiems pasirodė aktuali. Ji staiga aktualizavosi šios pandemijos fone.

– „Miegančius“ „Zoom“ platformoje skaitė rusų aktorės Lija Achedžakova, Ksenija Rapoport, latvė Guna Zarinia, ukrainietis Grigorijus Gladijus, satyrikas, politikos apžvalgininkas Viktoras Šenderovičius ir kt. Ar įsivaizdavai, kad spektaklis kada nors bus pastatytas Lietuvoje?

– Svajojau. Kaip ir dėl visų savo pjesių, nes Lietuva yra mano namai. Tai yra terpė, kurioje aš užaugau ir kaip žmogus, ir kaip teatralas, kur susiformavo mano skonis. Ir, aišku, man visada Lietuvos žiūrovų reakcija pati svarbiausia. Nesvarbu, kad premjeros kartais vyksta kažkur kitur, bet čia yra ta super erdvė.

D. Matvejevo nuotr.

– Ar rašydamas vieną ar kitą pjesę regi konkrečius savo personažų prototipus?

– Labai geras klausimas. Kartais personažus regiu, ypač kai rašau istorinę pjesę, turinčią realų pagrindą. Šiuo atveju, formuodamas visą idėją, supratau, kad neturiu į ką atsispirti, nes neturiu jokio įsivaizdavimo nei tų moterų – tų trijų seserų, nei motinos, nei kitų žmonių. Tai aš ilgam savaitgaliui nuvažiavau į Rygą ir ėjau į visus Latvijos nacionalinio teatro spektaklius. Stebėjau viską toje aplinkoje, kur buvo suplanuotas pirmasis šio kūrinio pastatymas. Tiesiog žiūrėjau į aktorius, pamažu juos gramzdindamas į savo personažus. Tiesą sakant, dalis realių vardų taip ir liko pjesėje, taip man buvo lengviau juos identifikuoti, įsivaizduoti konkretų žmogų: konkrečią jo fiziką, kalbėjimo manierą ir panašiai.

– Ar nebaisu, kad gali dingti svarbūs teksto akcentai ir tam tikri dalykai liks tik rašytiniame tekste?

– Visada taip būna: pamažu viskas gromuliuojama, o po kurio laiko aktoriai vaidindami tas prasmes atranda. Ir savaip jiems spektaklis suteikia malonumo, kiekvieną kartą jie patys ką nors naujo atranda.

– Spektaklis ne visada atitinka dramaturgo įsivaizdavimą. Ar turėjai šio spektaklio viziją žanro, stiliaus požiūriu?

– Ne, rašydamas pjeses, niekada neturiu spektaklio vizijos. Neseniai miręs garsus rusų scenografas Sergejus Barchinas, kuris Maskvos Majakovskio teatre buvo trijų mano ten pastatytų pjesių dailininkas, po „Rusiško romano“ skaitymo paklausė, ar aš įsivaizduoju, kaip tai galėtų atrodyti scenoje. Aš jam pasakiau, kad niekada neįsivaizduoju, nes rašau dažniausiai matydamas stambius planus, sukdamas galvoje kiną, tarsi su kamera judėdamas nuo vieno personažo prie kito. Ir dėl to man visada įdomu, kaip vienas ar kitas tekstas bus realizuotas teatre.

– Ar vykstant repeticijoms dalyvauji ieškant režisūrinių sprendimų?

– Neperšu jokių režisūrinių sprendimų, tam yra režisierius. Ačiū Dievui, turiu laimės dirbti su tikrai stipriais režisieriais, kuriems mano pagalbos nelabai reikia. Bet taip jau atsitiko, kad mano tekstuose būna išrašyti tam tikri režisūriniai sprendimai ir jų kartais būna nemažai, ir kartais juos būna sunku pajudinti, nes pajudinus subyra visas karkasas. Ir režisieriams kartais būna dilema – ar tais sprendimais sekti, ar juos laužyti ir kurti kažką savo. Nežinau, kodėl taip sugalvoju. Tiesiog norisi visa tai įforminti, jau tekste atskleisti savo režisūrinę viziją, o paskui režisieriui leisti laisvai su tuo elgtis.

– Ar dalyvavai šio spektaklio aktorių atrankoje?

– Taip, dalyvavau, ir labai aktyviai.

– Ką reiškia būti dramaturgu? Kuo ypatingas šis literatūrinis žanras?

– Tai kaip ir kiekvienas amatas, profesija ar talentas: jį reikia įsisavinti ir suprasti, pasąmoningai atskirti nuo gretimų žanrų – kino scenarijaus ar prozos rašymo. Žmonės net gana dažnai painioja žodžius „pjesė“ ir „scenarijus“.

Tiesą sakant, tik tada, kai mano pjesės atsidūrė teatre, pradėjau suprasti dramaturgijos specifiką ir augti kaip dramaturgas. Iš tikrųjų, labai svarbu, kad teatrinis tekstas būtų lengvai skaitomas, bet gerai skambėtų teatre. Nežinau, kaip paaiškinti šį skirtumą, bet jis yra. Jį įvaldyti gali tik rašydamas. Ir režisieriai, ir skaitytojai dažnai man sako, kad mano pjeses sunku skaityti. Tam tikra prasme jos atsidaro teatre po ilgo režisieriaus ir aktorių darbo. Man tai yra didžiausias komplimentas.

D. Matvejevo nuotr.

– Kūrinys – ir linksmas, ir liūdnas tuo pat metu. Kiekvienas personažas tarytum balansuoja ant skustuvo ašmenų. Ypač skaudu, kai prabyli apie grubumą, apie pasaulį, kuris kartu su žmonėmis tampa grubus.

– Be abejo, pasaulis mus formuoja. Politinė sistema, kurioje mes gyvenome. Puikiai atsimenu dešimtojo dešimtmečio pradžią, kai pas mus pradėjo atskristi pirmieji užsieniečiai ir mes žiūrėdavome į tuos naivius, besišypsančius veidus kaip į visiškus ufonautus. Ir, ačiū Dievui, tie trisdešimt metų gyvenimo, kokį mes turėjome, pakeitė žmogų. Ir tikrai – dabar kur kas mažiau agresijos, žmonės ne tokie pikti. Atsiranda tegul kartais ir paviršutiniško meilumo, švelnumo, bet tai geriau negu susiraukęs veidas, žiūrintis į tave ir viduje besikeikiantis.

Žmogus keičia pasaulį, o tada pasaulis keičia žmogų. Labai įdomu stebėti, kaip daugelis žmonių, kurie buvo mūsų Nepriklausomybės vedliai, Sąjūdžio lyderiai, kokie jie šiandien yra vertybiškai nusenę, tapę beveik stabdžiais tos laisvės, kurios nori naujoji karta. Kai kurie iš jų net tapę politiniais Lietuvos radikalais. Tai yra tas pavyzdys, kai žmonės pakeitė pasaulį, nesitikėdami, kad tas pasaulis pradės keisti visą jų aplinką taip, kaip jie neplanavo

– O. Koršunovas per repeticijas aktoriams yra sakęs, kad Tavo pjesių personažai – atskiros mikroląstelės. Ir tai būdinga visoms Tavo pjesėms. Klasikai rašė naudodami daug žodžių, o naujoji drama viską slepia savyje. Ir tai aktoriai privalo plėtoti. Kitaip sakant, kiekvienas turi nuveikti nemažai „namų darbų“. Ar galvojai kada nors apie istoriškai kintančią dramaturgiją?

– Aišku, dramaturgija kinta, kaip ir visi kiti meno žanrai – kinas, literatūra. Kinta tiek, kiek kinta žmogus, jos vartotojas. Kuo žmogus buvo naivesnis, tuo tekstai ar vaizdai buvo naivesni, paduodami ant lėkštutės. Kuo tas žmogus buvo daugiau patyręs, gudresnis, tuo reikėjo gudriau pataikyti į tą estetinį, intelektualinį dirgiklį. Svarbu buvo tą žmogų sudirginti. Dramaturgija šiuo atveju neišsiskiria iš kitų menų, nes dramaturgas irgi yra savo laiko žmogus. Iš tikrųjų, tokio informacijos kiekio, tokio reginių kiekio – ir smurto, ir atvirumo, sekso atžvilgiu – turbūt jokioje epochoje niekas nebuvo regėjęs, kiek mes dabar matome. Todėl atitinkamai ir rašai būtent tokiam žmogui. Ir galvoji, kuo dar galėtum jį sukrėsti ir sudirginti.

„Miegančių“ premjera LNDT Naujojoje salėje įvyks lapkričio 4–7 dienomis.