Tai jau antroji autorės vargonų meno tyrinėjimų knyga, šįkart apie tarpukario Lietuvoje subrendusį žymų pedagogą, vargonininką atlikėją, kuris Antrojo pasaulinio karo metais pasirinko emigracijos kelią ir tolesnę savo veiklą plėtojo Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). 

Jonas Žukas vargonus studijavo Kaune pas Juozą Naujalį, o Paryžiuje – pas žymų prancūzų vargonininką, kompozitorių ir pedagogą Marcelį Dupré. Būdamas vienas mylimiausių M. Dupré mokinių, J. Žukas perėmė jo metodinius principus, propagavo naujausią to meto prancūzų vargonų repertuarą ir literatūrą, praturtino Lietuvos vargonų mokyklą prancūziška interpretacijos tradicija.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos nuotr.

Kaip pastebi viena knygos recenzenčių muzikologė dr. Jūratė Trilupaitienė, „autorė pateikia daug įdomių ir svarbių, su lituanistika susijusių žinių, apžvelgia praeities laiko pėdsakus, išskirtinį dėmesį skirdama tarpukario muzikinei pedagogikai ir ryškiausiems jos bruožams. Išvados ir teiginiai paremti išsamia bibliografija bei archyvine medžiaga, didelė jos dalis pirmą kartą iškeliama į dienos šviesą ir taip įtraukiama į mokslo vartoseną.“

Įžangoje E. Šeduikytė-Korienė rašo, kad ši monografija radosi iš pirminių šaltinių. Gausiausią ir svarbiausią jų dalį sudaro J. Žuko asmeninio archyvo dokumentų kopijos, patikėtos autorei. Pirmą kartą mūsų kultūros istorijoje publikuojami J. Naujalio ir M. Dupré laiškai J. Žukui, o laiškų skyrių sudaro įdomi korespondencija su Lietuvoje ir Amerikoje gyvenančiais lietuvių menininkais.

J. Žuko vardas į Lietuvą sugrįžo per 2006–2016 m. rengtus J. Žuko jaunųjų vargonininkų konkursus. Knygoje aprašomi jų rezultatai, kultūros įvykis aptartas jaunųjų lietuvių vargonininkų kūrybinės veiklos kontekste. Knygoje spausdinamos ir kelios paties J. Žuko publikacijos apie vargonus ir vargonininkus Lietuvos ir JAV muzikiniuose leidiniuose.