Spektaklio „Kas nužudė mano tėvą“ režisierius Antanas Obcarskas naujam pastatymui pasirinko kylančio Prancūzijos literatūros talento Édouard’o Louis kūrinį, nes rado daug paralelių su savo ir savo kartos žmonių gyvenimais.

„Perskaičiau pasakojimą „Kas nužudė mano tėvą“ ir mane sukrėtė tapačios paauglystės ir jaunystės patirtys. Vaizdai, kuriuos tekste kuria Édouardas Louis, yra mano gyvenimo vaizdai. Emocijos, kurias jis patyrė, yra mano emocijos. Nors mes esame toli vienas nuo kito, bet man tai iškėlė klausimą: ar provincijos gyvenimas Europoje, Europos regionuose nėra kažkuo panašus nepaisant geografinės platumos? Édouard’as parašė pasakojimą apie savo tėvą, kuris konformistiškai prisiėmė visas vyriškumo normas (negatyvus, viskuo besibjaurintis, šaltas, paniekinantis). Tuo savo vyriškumu jis kankino save, traumavo savo šeimą ir sūnų, traumavo ir save“, – pasakoja Antanas Obcarskas.

Pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“ kuria LNDT aktorius Gediminas Rimeika. „Édouardas Louis tik metais vyresnis už mane. Tad aš gerai jaučiu jo žodžius, tam tikrą jų pulsavimą. Tarsi visi išgyvenimai labai artimi. Tai – nelabai tolima nuo to, kas mano gyvenime vyko ir vyksta. Todėl man nesunku apie tai kalbėti.

Édouardas Louis nekaltina ir gyvenimo, kurį jam teko gyventi. „Kas nužudė mano tėvą“ – tai kūrinys, kuriame jis pasidalina jausmais, kuriuos kažkada išgyveno ar dabar jaučia. Medžiagos nepaprastumas yra jos paprastume. Kitose pjesėse dažnai jauti ypatingą „simbolinį paskendimą“, tam tikrų žodžių „svarbą“, kurie kartais viską sukomplikuoja. O čia – paprastumas, kuris mane džiugina. Man patinka kalbėti apie paprastus dalykus taip nepaprastai“, – sako aktorius.

Gediminas Rimeika pasakoja, kad repeticijų pradžioje, prasitarė spektaklio scenografei Laurynai Liepaitei, kad ketina važiuoti pas savo tėvus, kur vis pasijaučia tarsi veidrodžių karalystėje.

„Kai bendrauju su tėvais, kiekviename iš jų atpažįstu save: koks esu dabar, dėl ko aš toks esu... Lauryna labai tiksliai į sceną perkėlė šią veidrodžių karalystę. Dėl to aš jaučiuosi puikiai, nes atpažįstu save, ir mane tai gerai veikia. Scenoje savęs matau tiek daug... Kai pradedu kalbėti Édouardo tėčio, mamos ar savo balsu, aš tarsi galiu tuos žmones priartinti, atkurti, lyg jie būtų šalia manęs. Ir tai labai įdomu. Nesu vienas: ir manęs, ir mano personažo yra labai daug, nors scenoje – tik veidrodžiai ir viena sofa.“

„Kas nužudė mano tėvą“ pasak Laurynos Liepaitės, galima apibrėžti kaip savotišką išpažintį, buvimą nesvarumo būklėje, terapijos seansą. „Man įdomi vizualioji šio išgyvenimo dalis: kokius namus matome ir kokiais dalinamės? Kokius prisiminimus mums sukuria objektai? Visa mūsų karta – lyg minia, žiūrinti tą pačią televizijos laidą, lyg begalinis jos atspindys. Mes visi telpame ant vienos sofos, visi panašiai užaugome. Tad galimybė žiūrovui pamatyti savo atspindį dekoracijoje – labai svarbi spektaklio dalis. Čia nebėra kur pasislėpti nei žiūrinčiam, nei aktoriui.“

Scenografė kaip ir režisierius bei pagrindinis aktorius prisipažįsta kūrinyje radusi sau artimų dalykų: „Ir aš užaugau mažame miestelyje – paskutinėje, miesto ribą žyminčioje gatvėje. Tėvai dirbo, dirbo labai daug. Mus augino televizorius arba seneliai. Ir viena, ir kita mus padarė dar labiau alkanus tėvų meilės. Visas pasaulis buvo sutankėjęs iki begalybės, lyg visą orą jame būtų susiurbusios to mažo vaiko pasaulio problemos. Gal todėl Louis tekstas toks artimas man. Jis rašo apie savo tėvą, kuris priklausė tai tėvų kartai, kuri visiškai staiga iš vaikų tapo suaugusiais. Panašiai, kaip mūsų tėvai, rodos, per vieną naktį praradę savo gyvenimus, aukščiausios klasės specialistai, jis vieną rytą akis pramerkė pasaulyje, kur jo darbas nebeegzistavo. Užaugę per naktį, jie puolė mokytis išgyventi, o mes augom vieni daugiabučių kiemuose, ir taip augo dauguma Europos vaikų didžiausių miestų priemiesčiuose, fabrikų darbininkų kvartaluose ir mikrorajonų paribiuose.“

Spektaklis „Kas nužudė mano tėvą“ LNDT Naujojoje salėje bus rodomas gruodžio 9 d., ketvirtadienį, 19 val.