Istorinė svarba

Valavičių koplyčia yra ne tik religinis, bet ir kultūrinis ir istorinis paveldas. Kadaise čia ilsėjosi ne vieno karališkosios giminės atstovo palaikai.

1473 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio rūpesčiu koplyčia buvo statyta kaip karališkosios šeimos kapavietė, todėl iš pradžių vadinta Karališkąja.

Koplyčioje buvo saugomi Lietuvos valdovų palaikai, tarp kurių – Kazimiero Jogailaičio žmona Elžbieta Habsburgaitė, Žygimanto Augusto žmona Barbora Radvilaitė, kurios kriptoje buvo palaidotas ir karalaitis Kazimieras.

Vėliau, jį pradėjus gerbti kaip šventąjį, Lenkijos ir Lietuvos valdovas Zigmantas Vaza nusprendė šventojo palaikus perkelti į didesnę koplyčią, kuri priklausė Vilniaus vyskupui Eustachijui Valavičiui ir jo giminei, o Valavičiams skirti Karališkąją koplyčią.

1636 m. iškilmingai perkėlus šv. Kazimiero palaikus į jam suprojektuotą ir dedikuotą koplyčią, Karališkoji koplyčia gavo naują pavadinimą.

Antkapinis paminklas prie rytinės sienos primena, kad čia palaidotas koplyčios fundatorius Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius (1572–1630).

Meninė vertė

1783 m. Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio pavedimu Katedra buvo rekonstruota pagal architekto Lauryno Gucevičiaus (Masiulio) projektą. Šventovės išorė ir vidus įgijo brandaus klasicizmo bruožų, tačiau šios dvi koplyčios liko nepaliestos ir jau vien tuo unikalios.

Koplyčioje yra išlikęs balto stiuko barokinis altorius, kupolą puošiantys lipdiniai, freskos. „Altoriuje – XVII a. nežinomo autoriaus nuostabaus grožio, malonėmis garsėjantis Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos paveikslas“, – pasakojo Vilniaus arkikatedros vikaras, koplyčios atnaujinimo globėjas kunigas Mozė Mitkevičius. Kadaise šį paveikslą dengė sidabriniai aptaisai. Tad prie šio Dievo Motinos atvaizdo žmonės patyrė daug malonių.

Šalia paveikslo – dvi alegorinės figūros iš stiuko. Koplyčios kupolo burių freskose – keturi evangelistai: šv. Matas, šv. Morkus, šv. Lukas ir šv. Jonas. Kupolo freskose – reikšmingiausi Švč. Mergelės Marijos gyvenimo įvykiai: Apreiškimas, Apsilankymas, Marijos Dangun Ėmimas ir Dievo Motinos karūnavimas.

Koplyčios šiauriniame fasade XVI a. įmūryta marmuro lenta su įspėjančiu lotynišku užrašu „Violator operis infelix esto“ (liet. Tebūnie nelaimingas kūrinio žalotojas).

Ant koplyčios vakarinės sienos kabo Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas „Šv. Jonas Nepomukas prieš karalių Vaclovą“. Šv. Jonas Nepomukas buvo šv. Augustino regulinis kanauninkas prie šv. Gvido katedros, vyskupo Jono Jenšteiniečio generalinis vikaras ir karaliaus Vaclovo IV žmonos nuodėmklausys. Šv. Jonas Nepomukas paties karaliaus buvo persekiotas, kartu kitais kunigais uždarytas į kalėjimą. Despotiško būdo karalius Vaclovas IV norėjo pasisavinti Bažnyčios turtus, tardė šv. Joną Nepomuką, nes dar įtarė savo žmoną turint meilužį ir apie tai turėjo žinoti jos nuodėmklausys. Šv. Jonas Nepomukas neišdavė išpažinties paslapties, todėl buvo naktį nustumtas nuo Karolio tilto į upę. Šv. Jonas Nepomukas yra nuodėmklausių ir kanauninkų globėjas, saugo nuo potvynių, maro. Šv. Jonui meldžiamasi norint išsaugoti reputaciją.

Subūrė bendruomenę ir ekspertus

Anot M. Mitkevičiaus, koplyčios grožis ir kultūrinis palikimas gali pasitarnauti ir žmonių tikėjimui, todėl ši vieta tikintiesiems yra ne mažiau reikšminga nei besidomintiems religiniu, kultūriniu ar meniniu paveldu.

„Atveriame šią koplyčią ne tik norėdami parodyti jos išorinį grožį, bet ir trokšdami joje melstis. Juk ji ir atsirado pirmiausia kaip maldos vieta. Atverdami koplyčią, atveriame ne tik erdvę, bet ir galimybę žmogui tapti geresniam. Ši vieta teskleidžia šviesą ir viltį, tegu kiekvienas joje atras savo paties kilnią, karališką širdį“, – pranešime spaudai cituojamas dvasininkas.

Pasak koplyčios atnaujinimo globėjo, maždaug prieš metus Katedros kunigai nusprendė, kad reikėtų pasirūpinti šios paskutinės neatvertos Vilniaus arkikatedros koplyčios atnaujinimu ir atvėrimu Katedros lankytojams. Žinią džiugiai sutiko tiek bendruomenės nariai, tiek Vilniaus miesto gidai, laukdami, kada šį baroko perlą bus galima lankyti ir čia melstis.

Prie koplyčios parengimo ir restauravimo darbų prisidėjo nemažas būrys žmonių – jiems talkinant ir su jais tariantis buvo priimami sprendimai ir ieškoma būdų juos įgyvendinti.

„Reikėjo galvoti apie apšvietimą, altoriaus ir grindų sutvarkymą. Esu labai dėkingas Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejaus direktorei Ritai Pauliukevičiūtei, to paties muziejaus vyriausiajai restauratorei Indrajai Kubilytei-Bogan, Vilniaus arkivyskupijos dailininkui ekspertui Vytautui Tracevičiui, arkikatedros zakristijonui Antanui Kavoliukui už koplyčios apšvietimo darbus, bendruomenės nariams už talką valant koplyčią, o ypač už aukas, kuriomis ir buvo galima atlikti tuos minimalius darbus“, – apie sektiną pavyzdį pasakojo M. Mitkevičius.

Vilniaus arkivyskupijos meno komisija ieškojo sprendimų, kaip atstatyti altorių, rinko medžiagas, konsultavosi su specialistais.