70 metų jubiliejų švenčiantis Kauno garbės pilietis, Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, politikas Petras Bingelis nepraranda nei energijos, nei optimizmo, nei šmaikštaus požiūrio į gyvenimą.

– Ar triukšmingai švęsite sausio 3 d. pasitiktą garbingą jubiliejų? Galbūt suplanuoti kokie nors grandioziniai renginiai?

– Nemėgstu didelių iškilmių, prakilnių kalbų, glėbiais teikiamų gėlių. Man atrodo, kad tokiomis progomis visi gausiai meluoja girdami jubiliatą. Be to, vaikščiojimas rožėmis klotu taku kenkia eisenai (juokiasi). Nerengsiu jokių pompastiškų iškilmių ir giminėms.

Man tai – paprastas gimtadienis, atšvęsiu jį kukliai su šeima. Savaitgaliui atvyksta jaunesnysis sūnus Jurgis su šeima iš Norvegijos. Pamatysiu metų ir keturių mėnesių anūkę Skaistę. Sūnus dirba vadybininku Norvegijoje, Osle. Užsienyje darbuojasi ir vyresnysis sūnus Povilas. Jis groja Šveicarijos orkestruose fagotu.

Didelę šventę reikės rengti kitais metais, kai Kauno choras švęs 45 metų veiklos jubiliejų. O kol kas nenoriu išskirtinio dėmesio. Esu vienas iš choro narių, tik mano numeris jame visada buvo ir dar tebėra pirmas.

– Kolegos jus apibūdina kaip labai energingą ir jaunatvišką. Kur slypi jūsų gyvenimiškasis užtaisas?

– Žmogus lieka jaunas, kol jo dvasia jauna. Senatvė prasideda, kai neini koja kojon su laiku, niekuo nesidomi. To dar nejaučiu. Tik pareigų pernelyg daug esu prisiėmęs: dainų švenčių organizavimas, darbas Kauno miesto taryboje, įvairiuose konkursuose, peržiūrose. Tai atima daug energijos. Jei galėčiau pradėti nuo pradžių, daug daugiau laiko skirčiau sau.

Fizinę sveikatą padeda išsaugoti joga. Jau 35 metus beveik kiekvieną rytą apie valandą skiriu pratimų kompleksui. Tik ant galvos po akies lęšiuko persodinimo operacijos jau negaliu stovėti, bet yra daug kitokių jogos pratimų ir pozų. Rytietiška mankšta man padeda išlikti žvaliam ir energingam.

– Kaip atėjote į muzikos pasaulį?

– Mano tėvai buvo paprasti valstiečiai, bet tėvas puikiai grojo armonika. Žmonės iš aplinkinių kaimų ir miestelių net derindavo vestuvių datas, kad galėtų jį pasikviesti pagroti. Mama buvo balsinga dainininkė, ji mokėjo daug liaudies dainų. Tačiau aš vaikystėje nemuzikavau.

Kartą, būdamas gal šešiolikos metų paauglys, svečiavausi pas gimines Šiauliuose ir šio miesto šventėje mane labai sužavėjo choro dirigentas, jo sugebėjimas suvaldyti ir įkvėpti dainai didelę minią žmonių. Tada ir apsisprendžiau studijuoti chorvedybą, tapti choro vadovu.

Pirmas bandymas patekti į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikumą buvo nesėkmingas. Netgi išgirdau pasiūlymą rinktis kitokią profesiją, nesusijusią su muzika – man sakė, kad neturiu jokių gabumų. Tačiau užsispyriau, metus savarankiškai pasimokiau pas giminaitę muzikos pedagogę ir vėl mėginau. Greičiausiai ir vėl būtų išvarę, bet dėstytojas Edmundas Sapranavičius, matydamas mano didelį norą studijuoti, patikėjo manimi ir apsiėmė mokyti. Jam esu labai dėkingas už kantrybę ir suteiktas žinias.

– Esate gimęs Dzūkijoje, Varėnos rajone, studijavote sostinėje, ten dar studijuodamas jau turėjote darbą vyrų chore „Varpas“. Kaip atsitiko, kad atsidūrėte Kaune?

– Visai negalvojau čia atvykti, nes Vilniuje baigęs konservatoriją turėjau galimybę toliau studijuoti Peterburge. Bet Vyriausybė nusprendė sukurti Kaune mišrų chorą ir tai padaryti pasiūlė man. Matyt, vyresniems kolegoms patiko mano chormeisterio darbas sostinės vyrų chore „Varpas“.

Kultūros ministrui Lionginui Šepečiui pasakiau, kad visiškai nenoriu siūlomo darbo, bet jis tik skėstelėjo rankomis. Pasakė, kad jei ministerijos sudaryta komisija nuspręs, turėsiu vykdyti valdžios valią. Taip ir atsitiko – komisija 1969 m. vienbalsiai delegavo mane į Kauną.

– Pasijutote įspeistas į kampą?

– Valdžios atstovams pasakiau, kad sutinku išvykti į Kauną tik metams. Maniau suburti čia chorą ir išvykti studijuoti į Rusiją. Greitai supratau, koks buvau naivus. Iš nieko suburti chorą reikia daug daugiau laiko.

Didžiausias keblumas buvo surasti dainininkų. Akademiniam chorui jų reikėjo 60–70. Kvietėme norinčiuosius dainuoti per spaudą, pats važinėjau po miestelių bažnyčias ir klausiausi, ar per Mišias nesigirdi gražiai giedančių balsų šalia vargonininko.

Įvairiais būdais pavyko prisivilioti žmonių net iš Joniškio, Akmenės. Dažniausiai čia atvažiuoti ryždavosi jauni žmones. Juos gundė galimybė važinėti ir koncertuoti po įvairius Sovietų Sąjungos miestus. Tačiau jiems teko gyventi labai kukliai. Valdžia net neskyrė jokio bendrabučio, tad atvykusiems choristams teko patiems rūpintis, kur nuomotis būstą, o alga tebuvo apie 70 rublių.

Nenuostabu, kad žmonės chore dažnai keitėsi. Per 43 metus Kauno chore yra dainavę tiek žmonių, kiek užtektų gal šešiems ar net daugiau chorų.

– Nepaisant sunkumų, choras greitai sulaukė didžiulio pripažinimo.

– Kolektyvas per keturis dešimtmečius išmoko apie tūkstantį įvairių epochų ir stilių kūrinių ir surengė tūkstančius koncertų Lietuvoje ir svetur. Su dideliu pasisekimu koncertavo daugybėje šalių, geriausiose koncertų salėse. Su simfoniniais ir kameriniais orkestrais, solistais, dirigentais Kauno choras atliko daug sudėtingų kantatinio-oratorinio žanro klasikinių ir šiuolaikinių kūrinių.

Chorui nuo pat pradžių buvo keliami aukšti reikalavimai. Pradžioje buvo reikalaujama net pernelyg daug. Pavyzdžiui, turėdavome surengti 120 koncertų per metus. Kultūros ministrui net buvau pasiūlęs sukurti paprastesnių, estradinių dainų repertuarą mažesniam būriui atlikėjų, kad būtų įvykdytas formalus planas. Tada ministras L.Šepetys sutiko kreiptis į Maskvą ir prašyti mažesnio koncertų limito, bet išsaugoti vien akademinės muzikos repertuarą. Iki šiol rengiame iki 80 koncertų per metus.

– Dalyvaujate ir politikoje. Daug metų esate išrenkamas į Kauno miesto tarybą. Kaip apibūdintumėte miesto politiko darbą?

– Politika yra pagrindinės, seniausios profesijos sesuo (juokiasi). Nemėgstu aš jos, bet dalyvauju miesto tarybos veikloje dar nuo sovietmečio, kai teko rūpintis dainų šventėmis, kitais kultūros renginiais. Pasikeitus laikams, ketinau pasitraukti iš veiklos savivaldoje, bet 1994 m. paskambino Vytautas Landsbergis ir paprašė dalyvauti rinkimuose. Sutikau, nors jokiai partijai nepriklausau, turiu stuburą, nebijau pasakyti, ką galvoju. Manau, ten reikia ir tokių žmonių, kurie žino apie kultūros reikalus. Deja, dauguma ateina dėl įvairių asmeninių interesų.

Darbas taryboje labai skiriasi nuo veiklos Kauno filharmonijoje. Pastarojoje negali kalbėti tokių nesąmonių, kokių nuolat girdime miesto tarybos posėdžiuose. Nesiliauju stebėtis, kodėl suaugę žmonės gaišta daug laiko tuščioms kalboms. Juk pagrindinis darbas vyksta miesto tarybos komitetuose, o bendrame posėdyje turėtume tik balsuoti. Tam turėtų užtekti dviejų valandų, tačiau diskutuojame iki vakaro.

– Bet juk ne visos diskusijos būna bergždžios. Kartais jose gimsta ir gerų dalykų.

– Kauno savivaldybė išsiskiria tuo, kad vienintelė išlaiko municipalinį simfoninį orkestrą, teatrus. Manau, mums reikėtų aktyvių, pragmatiškų žmonių, sugebančių išreikalauti lėšų iš centrinės valdžios. Esame panašaus dydžio kaip Vilnius, bet dėmesio gauname nepalyginamai mažiau.

Kaip minėjau, atvykęs neketinau ilgai užsibūti Kaune. Bet pradėjęs dirbti, užsiimti įvairiausia veikla nė nepajutau, kaip prabėgo tie keli dešimtmečiai. Čia gavau visus titulus, tarp jų ir Kauno garbės piliečio vardą. Beje, tada galutinai įsitikinau, kad garbė ir pinigai į vieną maišą neateina. Bet aš nesiskundžiu, tik konstatuoju faktą.

– Esate išties tituluotas: anais laikais, sulaukus 31 metų, jums suteiktas nusipelniusio artisto, po to – nusipelniusio meno veikėjo vardas. Esate apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi. Ar tikrai niekada nesirgote žvaigždžių liga, net jaunystėje?

– Niekada. Visada, po kiekvieno įvertinimo, pagalvodavau, kad būtina ir toliau pagrįsti, įrodyti, jog esi vertas to apdovanojimo. Suprantama, tai suteikia ir didelį pasitenkinimą, bet visada prisimindavau vieną Biblijos teiginių: didžiausia nuodėmė – sureikšminti save. Ignoruoti Biblijos nurodymus, ypač esant tokio amžiaus kaip aš, labai rizikinga.