1931 metų potvynį nulėmė dar 1930 metų rudenį susidariusios sąlygos, sako hidrologė. Tuo metu Neries baseine kritulių iškrito 13 proc. daugiau už normą, tad prieš užšąlant upei jos vandens lygis buvo 114 cm aukštesnis už vidutinį daugiametį vandens lygį. Susidarė gilus dirvožemio įšalas, kadangi žemė įšalo labai šlapia. Žiema buvo gili ir ilga, o sniegas pradėjo tirpti tik balandžio viduryje, esant aukštai oro temperatūrai, kuri pasiekė iki 19 °C. Sniegas labai sparčiai pradėjo tirpti, o visas sniego tirpsmo vanduo žemės paviršiumi sutekėjo į upes.

1931 m. balandžio 21 d. iš krantų išsiliejusios Neris ir Vilnia užtvindė žemesnes Vilniaus miesto gatves. Balandžio 26 d. užfiksuotas maksimalus Neries debitas Vilniuje buvo 1690 m³/s (palyginimui, šiais laikais per įprastą potvynį būna apie 6-7 kartus mažesnis), o vandens lygis pakilo 825 cm virš posto nulio. Vanduo, kaip teigia J. Brastovickytė–Stankevič, apsėmė Katedros aikštę, dabartines T. Vrublevskio, Tilto, Žygimantų gatves, Antakalnio bei Žvėryno rajonus.

Gyventojai buvo priversti palikti namus, vieni glaudėsi kareivinėse, kiti apsistojo pas giminaičius. Be pastogės liko apie 2000 gyventojų, o tarp namų teko plaukti valtimis. Potvynis suardė ir nusinešė apie 4000 trobesių. Upėje prie Žaliojo tilto buvo galima matyti vandens nešamas namų liekanas, stogus, sienas, tvoras, avilius, šunų būdas ir kitus daiktus. Pasak hidrologės J. Brastovickytės–Stankevič, vanduo kilo taip greitai, kad pasiekė Žaliojo tilto lygį. Visi šie plaukmenys kliuvo ir tvenkėsi ties Žaliuoju tiltu, grasindami jį nunešti, nes tarp vandens ir tilto apačios buvo likęs tik apie 30 cm tarpas. Gyventojai buvo mobilizuoti gelbėti tiltą – dieną ir naktį valtimis vilko į krantą upės plukdomus daiktus, ir tiltas atsilaikė. Plaukioti valtimis buvo labai sunku, nes srovės greitis siekė 3,5 m/s.

Tokie dideli potvyniai Lietuvoje pasitaiko retai, paskutinis labai didelis potvynis užfiksuotas 1979 m., kai nedaug trūko, kad būtų užlietas ir Vilnius, teigia Prognozių ir perspėjimų skyriaus vyr. specialistė J. Brastovickytė–Stankevič. Tačiau, pasak jos, nuo 1976 metų 15 proc. vandens sulaiko Vileikos užtvanka ir kažkiek apsaugo Vilnių.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba sako, kad šiandien norint bent kiek įsivaizduoti, kiek buvo pakilęs vandens lygis Vilniuje 1931 m. balandžio 26 d., galima rasti žymą ant Akademijos bibliotekos sienos.