Vilnius: gera ten, kur nėra stiklinių pastatų?

28-erių Domas Burnickis neeilinis vilnietis – jau vien jo išvaizda daug atskleidžia apie asmenybę: ilgi plaukai, barzda ir baltiški aksesuarai. Pats savęs iškalbingu nelaikantis ir apie save ne itin mėgstantis pasakoti vaikinas kuria kur kas daugiau apie Lietuvos praeitį pasakančią juvelyriką.

D.Burnickis Vilniuje gyvena nuo pirmos ar antros klasės – tiksliai pats nepamena. Bet paklaustas, ar yra iš Vilniaus, atsakė: „Ne.“ Vėliau pats pasvarstė – galbūt jau gali vadinti save vilniečiu. Ne taip seniai, prieš ketverius metus, vaikinas susidomėjo etnografinių papuošalų gamyba – lieja baltiškus žalvarinius dirbinius, kurie yra archeologinių radinių iš baltų žemių kopijos: aprėpia laikotarpį nuo I a. pr. Kr. iki pat XIII–XIV a. Šia veikla jis užsiima dar su dviem draugais bendraminčiais.Į klausimus D.Burnickis atsakinėja trumpai, tačiau aiškiai. Jis prisipažino, kad nėra daug komunikuojantis žmogus

– Kodėl susidomėjote papuošalų gamyba ir kodėl būtent etnografine kultūra?

– Užsiiminėju grynai baltiška juvelyrika. O pradėjau dėl to, kad mane domina visas mūsų kultūrinis lobynas. Tai mūsų kultūra ir nereikėtų jos pamiršti.– Iš kur viso to išmokote?

– Niekur specialiai nesimokiau – esu savamokslis. Suvokimas ateina pamažu. Iš pradžių papuošalų kopijos nebūdavo pačios tiksliausios, bet vėliau išmokau daryti tikslesnes. Dabar gamindami papuošalus jau žiūrime, kad milimetrų tikslumu atitiktų autentiškus.

– O iš kur gaunate pavyzdžių?

– Archeologijos knygose randame. Tenka iš rekonstruotojų sužinoti, su kuriais „trinamės“.

– Tai daugiau darbas ar pomėgis?

– Iš dalies... Mes dar demonstruojame ir autentišką liejimą – įvairiuose renginiuose.

– Kaip autentiško liejimo išmokstama?

– Viską „Google“ radau. Ieškau informacijos knygose. Iš tiesų informacijos yra daug kur: pavyzdžiui, graviūrose. Gamindami papuošalus taip pat atsižvelgiame į tai, kaip atrodė to meto drabužiai. Nors iš tų laikų beveik niekas neišlikę, nerasta. Yra kas bando juos rekonstruoti, o mes bandome rekonstruoti papuošalus. Ir visus papuošalus darome liejimo būdu – kai pats pradedi tuo užsiimti, pradedi ir suvokti, kaip kas galėjo būti tais laikais daroma. Bet visa tai yra šiek tiek eksperimentinė archeologija.

– Ar tik tuo užsiimate gyvenime?

– Studijuoju skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje ir dirbu operatoriumi – filmuoju televizijos laidas. Kur pasamdo, ten ir filmuoju.

– Turėtumėte būti labai pastabus. Kas Vilniuje labiausiai patinka?

– Senamiestis. Iš esmės tiek... Senamiestyje gyvenu, senamiestis man ir patinka. Gerai, kad jis dar ne visas sutvarkytas ar užstatytas naujais pastatais. Man labiau patinka nesutvarkytos vietos, bet ir neapleistos. Nes kai pradeda tvarkyti, nelieka visiškai nieko.

– Koks jūsų laisvalaikis?

– Sodyboje sėdžiu. Mielai mėgstu miestą iškeisti į sodybą: ten grynas oras, ežeras, miškas. Tik nelabai to laisvalaikio yra. Bet kai pabūni gamtoje, norisi atgal į miestą – man reikalinga pusiausvyra, kad atsigaučiau.

– Ką mielai sukurtumėte Vilniaus mieste?

– Pabandyčiau išsaugoti senamiestį tokį, koks jis yra, o ne užstatyti stikliniais pastatais. Šiaip miestas yra miestas, juda jis savo eiga ir tegul sau toliau vystosi. Kai bando ką nors atvežti, tai atveža maką arba hesburgerį.

– Turite kokią kitiems neatrastą vietą, savo slaptą kampelį?

– Nežinau. Galima pasivaikščioti kiemais ir atrasti. Yra dar tų kiemų neuždarytų, yra kur užeiti – reikia naudotis proga. Bet tokia realybė – be abejo kada nors viską užstatys ir viskas kada nors baigsis.

– Kuo Vilnius dabar kitoks nei anksčiau?

– Anksčiau dažnai nesilankydavau senamiestyje. Troleibusai nebevažinėja Gedimino prospektu...



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Galerijos

Daugiau straipsnių