Įrenginiai leido sekti paukščių skrydžius ir sužinoti, kur jie maitinosi, ilsėjosi, kur nusprendė žiemoti.

Daugelis pažymėtų kormoranų, rudenį paklajoję Baltijos pajūryje, žiemoti patraukė į skirtingas Europos šalis – Lenkiją, Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Olandiją, Slovėniją.

Keli paukščiai ilgėliau pabuvo Lietuvoje ir tik užėjus šalčiams pasitraukė iki Baltarusijos.

Vienas kormoranas, pavadintas Indėnu, sausio viduryje pateikė staigmeną.

Kelioms dienoms jis buvo dingęs, skraidė teritorijose, kur nėra ryšio, galiausiai skrydžio informacijos duomenis pateikė atsiradęs tinkamoje ryšiui zonoje.

Duomenis jo siųstuvas siuntė net iš Alžyro. Pradėjus analizuoti kelionę, paaiškėjo, kad Indėnas, rudenį praleidęs Ščecino lagūnoje, į žiemavietes pakilo iš Vokietijos, praskrido Alpes, kirto Italiją, Prancūzijos Nicos miestą ir žiemoja Alžyre.

Atstumas, kurį be sustojimo nuskrido nuo Nicos iki Alžyro per visą Viduržemio jūrą, būtų apie 800 km.

Taip pat sužinota, kad dalį šio maršruto kormoranas skrido pučiant palankiam vėjui, taip pasiekdamas 90–114 km/val. greitį.

Kol kas tai toliausiai į pietus nuskridęs didysis kormoranas, žieduotas Lietuvoje. Kiti Lietuvoje siųstuvais žymėti ar žieduoti kormoranai nebuvo palikę Europos.