Pasak Kauno apskrities moterų krizių centro vadovės Nauros Daukšienės, vaikystėje patirti išgyvenimai nulemia suaugusio žmogaus elgesį ir moralės ribas. Teikiant pagalbą suaugusiems asmenims, nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje, ir nagrinėjant vaikystės patirtis, dažniausiai išaiškėja, kad smurtautojas pats augo šeimoje, kurioje tėvas buvo agresorius. Vaikas patirdavo fizines bausmes arba būdavo tėvo smurtavimo prieš mamą ir kitus šeimos narius liudininku.

Mes, suaugusieji, esame atsakingi už vaiko, kaip asmenybės, raidą. Galime dešimtis kartų per dieną vaikui aiškinti, kad patyčios ir smurtas yra nepateisinamas blogis, tačiau, jei šeimoje vyrauja neapykanta ir smurtu grįsti santykiai, vaikas tampa dviprasmybės įkaitu, supranta, kad deklaruojamos tiesos neatitinka artimiausių žmonių kasdienybės. Iškyla dilema, kaip elgtis – prisitaikyti prie esamos situacijos, priešintis jai ar ieškoti alternatyvų, bandant save apsaugoti nuo artimų žmonių nekontroliuojamo pykčio padarinių.

Kriziu centro psichologė Rūta Bruzgienė atkreipė dėmesį, kad smurtinėje aplinkoje augantys vaikai auga nesuprasdami savo emocijų, o besikaupiančios nuoskaudos ir beviltiškumo jausmas gali prasiveržti gyvenimo norma tapusia agresija, nukreipta tiek į aplinkinius, tiek ir į save. Šie vaikai išsiskiria dirglumu, jautriau reaguoja į įvairias grėsmes ir nesėkmes. Nepilnamečius smurto liudininkus patiriami išgyvenimai gali itin prislėgti ar net susargdinti. Ankstyvoje vaikystėje dar neišugdytos gynybinės jėgos įtampai atremti.Atsparumas stresui ankstyvoje vaikystėje neištreniruotas, todėl reakcija į stresą gali prasiveržti brendimo sutrikimais, somatinių simptomų atsiradimu.

Prisiimdami atsakomybę sau, mažieji bando paveikti smurtautojo ar mamos elgesį. Supratę, kad to padaryti negali, stengiasi emociškai atsiriboti nuo agresyvios aplinkos. Ypač tai pastebima brendimo laikotarpiu, – vieni paaugliai įsilieja į sporto ar meno kolektyvų gyvenimą, kitus – augina gatvė. Pasineriama į destruktyvias grupes, kuriose veikia tie patys jėgos ir viršenybės principai. Tokios subkultūros suformuoja pasaulėžiūrą, kad santykiai negali būtu lygiaverčiai, vieni dominuoja prieš kitus, agresija – norma, o kalbėjimas apie emocijas – silpnybė. Ar galima sugrąžinti vaiko pasitikėjimą ir atstatyti padarytą emocinę žalą? Gijimą po tokios psichologinės traumos lemia ne vienas veiksnys: pasikeitusi situacija, artimųjų gebėjimas užtikrinti saugumo jausmą, reikalingas specialistas, padėsiantis suvokti, kad smurtas nėra norma ar tai, su kuo vaikas privalo taikstytis. Tenka perdėlioti vertybinius prioritetus, leidžiančius vaikui jaustis saugiam ir mylimam.

Moterų krizių centro vadovė N. Daukšienė pridūrė, kad suaugusiesiems dažnai tenka priminti žinomą tiesą, jog vaikai, skirtingai nei mes, suaugusieji, pasirinkti negali. Tėvai pykstasi, vėl taikosi, moteris tikisi, kad įvyks stebuklas ir smurtautojas pasikeis, atsiranda kitos priežastys, trukdančios nutraukti smurtinius santykius, – ekonominė priklausomybė, gyvenamosios vietos išsiskyrus klausimas, psichologinė priklausomybė nuo smurtautojo ir begalė kitų. Vaikas, gyvenantis šiuose neapykantos spąstuose, yra bejėgis ir priklausomas nuo tėvų. Todėl turime jausti ypatingą atsakomybę ir supratimą, kad smurtas šeimoje yra ne dviejų žmonių, bet visos šeimos problema. Norint padėti vaikui, patyrusiam psichologinę traumą, sukeltą smurto artimoje aplinkoje, būtina kvalifikuota specialistų pagalba.

„Kauno apskrities moterų krizių centre teikiame pagalbą ir paslaugas vaikams, patyrusiems šios rūšies smurtą ar tapusiems smurto liudininkais, ir jų šeimos nariams. Teikiamos psichologo, socialinio pedagogo paslaugos vaikams ir suaugusiesiems, teisininko konsultacijos. Kreipiuosi į suaugusiuosius, patiriančius artimo žmogaus smurtą, – surinkti reikiamą telefono numerį ir pasikonsultuoti su specialistu yra pirmas žingsnis, galintis pakeisti jūsų gyvenimą ir vaikų ateitį, konsultacijos ir paslaugos yra nemokamos, svarbu ryžtis. Kartu problemas spręsti visada yra lengviau“, – sakė N. Daukšienė.