Miesto centras – kaip po karo bombardavimų: Pilies žiede, Šv. Gertrūdos gatvėje, kur kasdien būdavo bene didžiausias automobilių srautas, dabar karaliauja tik darbininkai. Arba vėjas, taršantis dulkes.

Anądien ir Birštono gatvė ūmai buvo užverta neišvažiuojamai. "Panašu, kad automobilį teks keisti į skraidančią transporto priemonę", – ėmė suktis mintis galvoje be jokio perspėjimo įstrigus neišvažiuojamoje Birštono gatvėje. Gerai, kad neilgam, bet...

Aleksote dvi svarbios arterijos irgi virtusios arimais – darbai vyksta Europos prospekte ir Seniavos plente, o iki šiol ramiai gyvenę žmonės dūsta nuo netikėtai padidėjusio automobilių srauto, nes šalutinės gatvelės be šaligatvių tapo didžiųjų arterijų apylankomis.

Ir Kauno senbuviai dažnai nebežino, kaip dabar geriausia nuvažiuoti iš taško A į tašką B savo gimtajame mieste.

Vilniaus gatvė skirta ne automobiliams, o pėstiesiems, bet ir ten gyvenimas sustojo. O kaunietis be senojo tašytų akmenų grindinio – ne kaunietis. Kol P. Kalpoko gatvėje dar neatidarytas viadukas, nusileisti iš Žaliakalnio gelbsti senas keliukas Kapsų gatvės gale su senojo grindinio likučiais. Ir, kaip įprastai, nuvažiuoti iš taško A į tašką B tampa kone orientavimosi sportu.

Jau beveik pamiršome miesto gatves su Marso ar Mėnulio kraterius primenančiomis duobėmis. Ir duobių sostinės titulą praradome, bet dabar gimė nauja legenda: Kaunas – viena didelė spūstis. Net vasarą, kai daug kauniečių atostogauja.

Erzina tas išraustas Kaunas: nepatogumas ir laiko gaišatis. Bet gal kada tapsim ledinių gatvių sostine?

Kita vertus, ko čia dabar tam Kaune sėdėti vasarą, kai laukia jūra, ežeras, miškas ar bobutės kaimas. Į Kauną geriausia būtų grįžti, kai visos gatvės bus suremontuotos. Svarbiausia – grįžti!