Ji – viena sutartinių maratono organizatorių, ansamblio "Skaidrumos" vadovė. Pernai tuoj po karantino vykęs pirmasis maratonas leido įsitikinti ne tik sutartinių giedojimo magija. Paradoksas, tačiau ši UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus paveldo sąraše esanti tradicija – tarsi iš tolimos praeities ateinanti žinia apie socialumo, bendrystės, kuri antraisiais pandemijos metais patyrė daug išbandymų, svarbą. Pokalbyje su "Kauno diena" S.Jančaitė atskleidė maratono atsiradimo aplinkybes ir sutartinių magijos paslaptis.

– Kada gimė "Suburtynės" idėja?

– 2019 m. Modris Tenisonas (Lietuvos pantomimos teatro pradininkas, gilinęsis į baltiškąsias kultūros tradicijas – red.past.) pasiūlė man suorganizuoti trijų valandų sutartinių maratoną. Jeigu nebūčiau turėjusi "Skaidrumų", Modriui nebūtų į galvą atėję taip pasakyti. Aišku, sutikau, bet pasakiau, kad surengsiu 24 valandų maratoną. Atsiklausėme tuometės M.K.Čiurlionio muziejaus direktorės, ji leido. Pernai rugpjūčio 15–16 d. surengėme "Suburtynę", bet lygiai po mėnesio, rugsėjo 16 d., Modris mirė.

– Kiek laiko užtrunka pasiruošti tokiam renginiui kaip "Suburtynė"?

– Tai visų metų darbas, bet jis nėra nuolatinis. Pavyzdžiui, turėjau laiko, surengiau Kauno "Suburtynę", Vilniaus "Suburtynę", pasiūliau pagiedoti, dirbome nuotoliniu būdu.

– Kokią įtaką jums darė pandemija?

– Kadangi viskas užsidarė, repetavome nuotoliniu būdu. Taip sunkiau, bet vis tiek kažką gali išmokti. Kalbant apie "Suburtynę", pernai žmonės buvo su kaukėmis, bet tiems, kurie gieda, buvo leidžiama jas nusiimti. Aišku, vis tiek buvo tam tikros įtampos. Tačiau šalia erdvės, kur vyko renginys, yra kita erdvė, kiemas, tad galėjai nueiti į tą kiemą, atsisėsti vienas ir klausytis arba giedoti kartu, jei tik girdi kažkokį balsą. Šių metų "Suburtynėje" pora ansamblių negalėjo prisijungti, bet prisijungė kitų.

– Ar šiemet tikitės sulaukti daugiau kolektyvų, žmonių?

– Dar ne pabaiga, kolektyvai vis jungiasi, tikiuosi, kad dar kas nors atsiras. Per Žolinę labai daug kas yra pakviesti tai į vestuves, tai kažkur kitur. Be to, ir ansambliai labai išsiskirstė per pandemiją, labai daug jų subyrėjo, nebesusitinka, nebegieda. Todėl, manau, "Suburtynė" tiesiog būtina. Net tiems, kurie giedojo, visą laiką turėjo pagrindą po kojomis, svarbu ateiti ir pabūti toje savo įprastoje tėkmėje.

– Ką jums reiškia sutartinės, jų giedojimas?

– Man tai yra tokia visuotinė harmonizacija, tarsi malda. Tai apskritai yra didžiulis kultūrinis palikimas, tikrasis UNESCO kultūros paveldas. Ir ne koks nors primestas iš Europos ar iš dar kur nors – čia mūsų, atpažįstama. Kai pradeda skambėti sutartinė, jaučiu, kaip tos moterys ir vyrai pasikeičia, jie įsigalina, įgauna daugiau gyvasties. Pamatytumėte, kaip pernai buvo gražu, viena moteris iš ansamblio atvažiavo su kūdikiu, kuris ant jos rankų pramiegojo tris valandas!

Apskritai, sutartinė ir yra todėl, kad turi sutarti su kažkuo, reikia būti bent dviese – tai tarsi socializacija. Sutartinių giedojimas daro poveikį. Čia viskas gyva – įdėjai sėklą, puoselėsi – išaugs kažkas, ne – tai ne.

Ryšys: S.Jančaitė (centre) meile muzikai dalinasi su savo suburtu folklorinių improvizacijų ansambliu "Skaidrumos".

– Kokie yra sutartinių atlikimo būdai?

– Yra trys būdai. Dvejinė – atrodo sunku, bet žmonės nepainioja. Yra trejinė, kai kaip kanonu dainuojama. Dar yra ir keturinė, kai padainuoja viena pora, paskui kita, tuomet vėl du ir t.t. Galima žaisti natomis – tu dainuoji truputį aukščiau, aš truputį žemiau, ritmu – mes lyg žaidžiame, o kiti du pakartoja tas pačias melodijas. Tu dainuoji, o aš ilsiuosi. Taip paprastai sugalvota viskas! Aš pailsėjau ir vėl įsijungiu, kol išdainuoju visą tekstą.

Aišku, yra ir kolektyvinės sutartinės, kai visi balsai vienu metu skamba – labai linksma. Ir kas įdomu, nėra sukurtos melodijos – tu kuri savo melodiją pagal žodžius, improvizuoji. Aš net įsivaizduoju, kaip anksčiau buvo smagu tas sutartines kurti.

– O dabar žmonės kuria sutartines?

Kai giedi sutartines, tomis akimirkomis tikrai nesėdi kaip koks burokas. Kažkas įvyksta. Ypač jeigu giedant atsiranda tas švaros pojūtis.

– Aš nežinau, ar kas nors kuria, bet mūsų "Suburtynėje" buvo sukurtos penkios sutartinės. Aš jų neužrašiau, bet jos yra įrašytos – mes viską darėme gyvos transliacijos metu. Anksčiau kaimuose sutartinės net nebuvo užrašomos, vadinasi, jas kūrė tikrai neraštingi žmonės, bet jie rėmėsi gamta – girdėjo paukščius, medžius, audrą, vandenį. Viskas keliavo iš lūpų į lūpas. Ritmą sukurdavo pagal darbo įrankių garsus. Jei anksčiau žmonės galėjo kurti sutartines, kodėl mes negalime dabar?

– Kada būdavo giedamos sutartinės?

– Labai įvairiai. Ir vaikams kaip lopšinės, ir švenčių metu, ir dirbant. Įsivaizduokite, nuobodu vienai dirbti, susitinka kokios penkios merginos, sueina pas vieną, susėda su savo rateliais – joms smagiau. Ir kai tu verpi, nuolat girdi garsą, ir pradedi dainuoti. Koks gėris, kaip tada sklandžiai siūlas vejasi!

– Kada sutartinės atsirado jūsų gyvenime?

– Anksčiau jos buvo draudžiamos. Sužinojau, kad tokios egzistuoja tik mokydamasi J.Gruodžio konservatorijoje, kai man buvo septyniolika aštuoniolika metų. Atėjusi į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, į pirmą kursą, per vakaronę pirmą kartą padainavau sutartinę. Tuomet aš nesupratau, ką ten dainuoju. Paskui pradėjau suprasti, kuo sutartinės skiriasi. Kuo daugiau informacijos gauvau, tuo labiau suprantau, kad čia gėris.

– Kodėl svarbu puoselėti sutartines?

– Dėl to ryšio, dėl artimumo. Pavyzdžiui, vyksta repeticija, matome, kad vienas žmogus yra labai sutrikęs, psichologiškai nestabilus. Ir tuomet vyksta terapijos procesas: kiti žmonės sugeba padėti jam įsijungti, prisitaikyti. Repeticijos pabaigoje jaučiamės gerai, nes mums pavyko tai padaryti. Auga ir bendruomeniškumo, tautiškumo, lietuviškumo jausmas.

– Ar gali būti, kad "Suburtynė" išaugs į ką nors daugiau, plačiau?

– Tegul, kol kas Lietuvai to tikrai labai reikia. Tegul vyksta daugiau. Žmonės labai norėjo "Suburtynę" rengti kas mėnesį. Aš tikrai galiu, bet muziejus planavo tik kas metus. Kažkada norėjome vykdyti tokį projektą – sutartinės kelionė per Lietuvą. Galvojome, kad per kokius trejus metus galėtume perkeliauti per visą Lietuvą, kad kiekvienas žmogus nors žinotų principą, kaip sugiedoti tą minimalų sutartinės variantą, galėtų parėjęs namo ir savo močiutei ar tėvams parodyti. Projektą pateikėme, bet negavome jokio finansavimo, o be finansavimo nelabai kas išeina. Dabar kur tik galiu, imu ir įtraukiu tą sutartinę į programą.

Nežinau, ką galvoja profesionalai, tikiuosi, kad negalvoja, jog aš noriu iš jų duoną atimti. Yra juk įvairių sutartinių festivalių, bet jie kitokie – ten gieda profesionalai. Yra gal tik kelios sutartinės, kai jie gale pakviečia ir visus žmones giedoti. Bet per dvi tris sutartines nespėju nė išsijudinti, balsas nesušyla, nesusilieja į harmoningą garsą. Tad man atrodo, kad 24 valandos – pats tas. Vienas žmogus geriau jaučiasi ryte, kitas – vakare, o tretiems labiau patinka naktį giedoti. O kadangi sutartinės skamba visą parą be sustojimo, jeigu kolektyvas baigia, o kito kolektyvo dar nėra, tuomet iškart giedame visuotinę sutartinę. Čia ateina visi, kas nori giedoti, nesvarbu – moka ar nemoka, visi klausosi, o paskui pradeda kartu giedoti.

"Suburtynėje" tam tikru laiku giedos ir ansambliai, o tarp jų pasirodymų palikti tarpai. Šiemet dar bus vaikų valanda: 14 d. 15 val. prasidės vaikų valanda – dalyvaus vaikų ansamblis su skudučiais ir sutartinėmis.

– Kvietimas į maratoną pažymėtas šūkiu "Pakylėkime Kauną virš žemės". Ką jis reiškia?

– Gal čia taip drąsiai pasakyta, bet aš manau, kai giedi sutartines, tomis akimirkomis tikrai nesėdi kaip koks burokas ant suolelio ar ant žolės. Kažkas įvyksta. Ypač jeigu giedant atsiranda švaros pojūtis, kurio ir reikia sutartinėje, ir tuomet visi skrenda.

Labai svarbi ir erdvė – ji garantuoja gerą akustiką. Klausydamas, kaip ansambliai dainuoja, jauti pakylėjimą. Žinau daug meno sričių, žanrų, esu išbandžiusi, man labai daug kas patinka, bet sutartinės – tai kažkokia malda.

Labai būtų gerai, kad į "Suburtynę" ateitų kuo daugiau tų, kurie nieko nežino. Suprantu, kad girdėti sutartinę yra didelis gėris, bet dainuoti ir dalyvauti... Man atrodo, kad reikia ne tik mokėti giedoti sutartines, bet, jei šalia yra žmogus, kuris nežino, kaip jas giedoti, turi jam perduoti sutartinę, padėti puoselėti palikimą. Mes dažnai ieškome svetimų tautų gėrio, važiuojame į kitas šalis, bet juk čia pat turime tokį grožį.

Kas? Sutartinių maratonas "Suburtynė".

Kada? Rugpjūčio 14 d. 12 val. – 15 d. 12 val.

Kur? Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.